Mes turime 314 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:6247
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19872
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:82532

Labanore bažnyčia buvo, yra ir bus, arba 10 metų po bažnyčios gaisro

2019 m. gruodžio 21 d., šeštadienis, Nr.94 (1914)

Praėjo dešimt metų nuo Labanoro bažnyčios gaisro, sukrėtusio ne tik Labanoro parapiją, Švenčionių rajoną, bet ir visą Lietuvą. Net ir dabar, kai nauja Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia lyg magnetas traukia piligrimus, kai čia važiuoja tuoktis poros, krikštijami vaikai, ne tik labanoriškiai nepamiršta tos šaltos gruodžio 21-osios nakties. Dažnai ir aš prisimenu tą gruodžio 21-ąją. 

Anksti ryte važiuodamas į darbą pamačiau gaisrininkus, gesinančius kažkokių niekadėjų padegtą šiukšliadėžę. Pajuokavau, kad tokį gaisrą galima ir kibirais užgesinti, o vyrai ir sako: „Nakties metu Labanoro bažnyčia sudegė...“ Po kelių minučių aš jau važiavau į Labanorą. Vaizdas, kurį pamačiau, buvo apokaliptinis – dar rūko nuodėguliai, ir tai buvo viskas, kas liko iš porą amžių išstovėjusios bažnyčios. Stovėdamas ant degėsių, bandžiau prisiminti, kaip atrodė bažnyčios altoriai. Taip, visa tai išliko atmintyje ir fotografijose, nes prieš kurį laiką buvau išfotografavęs bažnyčios vidų ir išorę. Sutikau Labanoro seniūną Vincą Jusį ir parapijos administratorių (dabar kleboną) kunigą Jurgį Kazlauską. Tvyrojo slogi įtampa, kažkaip nedrąsu tada buvo klausti, o kas toliau. Tą slogią tylą nutraukė seniūno Vinco Jusio žodžiai: „Labanoro bažnyčią atstatysim, nes Labanoras be bažnyčios – ne Labanoras.“ Seniūnui pritarė ir kunigas Jurgis Kazlauskas. Nebijau prisipažinti, kad aš nelabai tikėjau, kad bažnyčią pavyks atstatyti. Parapija – nedidelė, savo jėgomis atstatyti nepajėgs, o Lietuvoje tais 2009-aisiais buvo gili krizė, tad sulaukti paramos iš valdžios institucijų šansų beveik nebuvo. Laikas paneigė mano pesimizmą. Solidžią paramą skyrė ir Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Andriaus Kubiliaus, ir Švenčionių rajono savivaldybė, vadovaujama Vytauto Vigelio, svarbus buvo ir Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio palaikymas bei žmonių aukos. Bet visa tai buvo jau vėliau, o tą rytą Labanoras buvo visos Lietuvos dėmesio centre – važiavo televizijos, radijo ir spaudos žurnalistai. Pakalbinau nuo streso vis dar negalinčią atsigauti Stasę Godienę, gyvenančią šalia bažnyčios. Moteris neslėpdama ašarų tada kalbėjo: „Padėkite mums, gerieji žmonės, atstatyti bažnyčią, o ir mes patys, kas kuo galėsime, prisidėsime. Jaučiamės blogai, likome be bažnyčios. Buvo taip gera gyventi šalia bažnyčios. O šią naktį pamačiusi šviesą, pagalvojau, kad automobilis sustojo, o kai praskleidžiau užuolaidą, pamačiau liepsnojančią bažnyčią, kurią ugnis prarijo kaipmat. Baisu buvo šiąnakt pas mus.“

Kai atvažiavo Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, įvyko pirmas pasitarimas, kurio metu ir buvo nubrėžtos pirmosios gairės, kas ir ką darys, kad Labanoro bažnyčia būtų atstatyta. Kažkaip keistai nematoma gija surišo mane su Labanoro bažnyčia. Dažnai lankydavausi ir fiksavau viską, kas vyko. Argi galima pamiršti tokius įvykius, kaip talkos, kai žmonės rankomis, ieškodami išlikusių relikvijų, perkasė tonas pelenų. Su kokiu džiaugsmu rastus daiktus nešė ir rodė kunigui Jurgiui. Viskas buvo dedama ir saugoma. Net senosios bažnyčios vinys buvo surinktos, dabar iš jų sukurti stacijų paveikslai, kurie puošia naująją bažnyčią. Įspūdingi ir tos pačios dailininkės Teresės Blažiūnienės sukurti paveikslai iš sudegusių arnotų ir kitų bažnytinių drabužių. Tai tarsi nematomas ryšys, sujungęs buvusią bažnyčią su dabartine. O kiek žmonių susirinkdavo į šv. Mišių aukojimą per Labanorinės atlaidus. Nelaimė tarsi suvienijo visus. Aukojo žmonės, nemažai aukojo... Pradėjau ir aš tikėti, kad seniūno Vinco Jusio gaisravietėje pasakyti žodžiai taps realybe, ir Labanore lyg feniksas iš pelenų iškils nauja bažnyčia. Beje, kas gi tas feniksas? Tai mistinis simbolinis paukštis, kuris miršta ir atgimsta įvairiose pasaulio kultūrose bet kuriuo laiku. Apie paukštį feniksą legendos sklando ne tik senovės Egipto, Graikijos, bet ir Kinijos, Japonijos, Indijos ir kt. šalių kultūrose. Matyt, todėl, kad žmonės visada tikėjo atgimimu. Atgimsta liepsnose sudegęs paukštis feniksas, atgimė ir Labanoro bažnyčia. Ir tai jau ne pirmas Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios atgimimas.

Buvo išvalyti degėsiai, sutvarkyti pamatai, o kai buvo padėtas pirmas vainikas, manau, net ir didžiausi skeptikai suprato – Labanore bažnyčia bus, bus nauja, šviesi. Žinoma, mes, pašaliečiai, nematėme, kiek pastangų, laiko bendram tikslui atidavė seniūnas Vincas Jusys ir klebonas Jurgis Kazlauskas. Nemėgo jie apie tai garsiai kalbėti, girtis. Vis aukščiau vainikas kilo po vainiko, kilo bažnyčios sienos, jau ir stogas uždengtas, prasidėjo vidaus įrengimo darbai, ir štai, nepraėjus nė dvejiems metams, 2011 metų rugsėjo 10 d., per didžiuosius švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus, liaudyje vadinamus Labanorine, Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis pašventino trečiąją Labanoro bažnyčią, konsekravo altorių. Bažnyčios centrinį altorių, o vėliau ir šoninius, padarė meistrai Henrikas Ratautas ir Darius Gotautas Vaišvila, o paveikslus visiems altoriams sukūrė Margarita Čepukienė. Prieš pradėdamas pašventinimo ceremoniją, sustojęs prie šventoriaus vartų, vyskupas Juozas Matulaitis kreipėsi į tikinčiuosius:

- Broliai ir seserys Kristuje, ši diena – tai džiaugsmo diena. Mes susirinkome pašventinti atstatytos Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos bažnyčios, kurioje nuo šiol bus aukojama Kristaus auka. Atverkime savo širdis ir protus, kad su tikėjimu priimtume Dievo žodį.

Žinoma, darbai su bažnyčios pašventinimu nesibaigė. Pamažėle tvarkoma aplinka, o įvažiuojančius į Labanorą jau iš tolo pasitinka virš miestelio iškilę naujosios bažnyčios bokštai. Stebuklas, kurį sukūrė ne tik Dievas, bet ir žmonės, įvyko, bet žmonės nepamiršo tos baisios nakties įvykių, juos prisimena ir praėjus 10 metų.

Prieš kurį laiką pakalbinau labanoriškę Stasę Godienę, Labanoro parapijos kleboną Jurgį Kazlauską ir seniūną Vincą Jusį ir paprašiau pasidalinti prisiminimais, apie tą tragišką naktį ir bažnyčios atstatymo vyksmą.

Stasė Godienė:

- Tą naktį, kai degė bažnyčia, prisimenu kiekvieną dieną. Tų baisumų negaliu pamiršti. Tai buvo baisi naktis. Verkėme visi, o ugnis tiesiog rijo mūsų šventovę. Labai širdyje norėjau, kad bažnyčia būtų atstatyta, bet buvo ir nerimas, ar galės atstatyti. Juk tiek pinigų reikia. Bet kai pamačiau tvarkomus pamatus, viltis sužibo, kad bažnyčią turėsim. Meldžiausi ir dėkojau Dievui. Dabar turim šviesią gražią bažnyčią. Visi, kas atvažiuoja, džiaugiasi ir sako, kad Labanoro bažnyčioje labai gera. Galima sakyti, Kad Labanore įvyko didelis stebuklas, bet tos siaubingos nakties nepamiršiu, kol gyva būsiu. Ryte, kai atsikeliu, pirmiausia pažiūriu, ar yra bažnyčia. Kai pamatau, kad viskas tvarkoj, širdį užlieja šiluma. Kai bažnyčioje pažiūriu iš arnotų sukurtus paveikslus, vėl viskas atgyja. Prisimenu buvusius arnotus, kuriais vilkėjo kunigai... Dabar, kai suveikia signalizacija, bėgu paknopstomis, ir tik kai pamatau, kad viskas gerai, atlėgsta... Ta naktis, kai degė bažnyčia, nepamirštama, o pastatyta nauja bažnyčia – tai Dievo ir visų mūsų sukurtas stebuklas.

Labanoro seniūnas Vincas Jusys:

- Tos nakties įvykius prisimenu dažnokai, ypač kai nakties metu danguje sušvinta šviesų atspindys. Aš vis prisimenu tą naktį matytą į dangų kylantį šviesos stulpą. Ir dabar, kai pamatau šviesos pašvaistę, jaudulys nusmelkia visą kūną. Matau tą naktį, kai paskambino, kad dega bažnyčia, nepatikėjau. Važiuodamas paskambinau gaisrininkams, o atvažiavęs pirmiausia puoliau atjungti elektrą nuo varpinės. Tik atjungiau elektrą, ir pirmieji atvyko Saldutiškio gaisrininkai. O tą šviesos stulpą pradėjau matyti nuo Pašiekščio kalno. Jau kai stovėjome prie degančios bažnyčios, pasakiau: „Klebone, bažnyčią atstatom!“ Tik antrą kartą pakartojus tą frazę, kunigas Jurgis pasakė: „Jei padėsi, atstatysim.“ Kalbant apie atstatymo periodą, svarbu buvo nedelsiant pradėti veikti. Prie to daug prisidėjo Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis. Ačiū žurnalistams, kurie rašė apie Labanorą. O tai, kad Labanore bažnyčia bus, aš patikėjau tą akimirką, kai sakiau, kad bažnyčią atstatysim, nes Labanoras be bažnyčios – ne Labanoras. Taip, daug padėjo ir asmeninės pažintys. Ačiū gerb. Andriui Kubiliui ir kitiems, padėjusiems mums. Džiaugiuosi, kad Labanoras turi bažnyčią, kuri stovės ir mums išėjus. Padarėm tai, ką turėjom padaryti. Buvo didelis susitelkimas.

Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas:

- Nors praėjo jau dešimt metų nuo tos šaltos 2009-ųjų gruodžio 21-osios nakties kai sudegė Labanoro bažnyčia, bet to negaliu pamiršti. Man paskambino seniūnas Vincas ir taip ramiai sako: „Pas mus bėda, baigia sudegti bažnyčia, bet važiuok neskubėdamas.“ Tą naktį buvo slidu. Iš tolo pamačiau šviesą nakties danguje. Kai privažiavau, pamačiau sukrečiantį vaizdą. Bažnyčia buvo paskendusi liepsnose, stogo nėra. Kai priėjau, pamačiau verkiančius žmones. Emociškai tai buvo labai stiprus įspūdis, kurį dar pagilino gaisro pašvaistės nutviekstame nakties danguje atsispindintis kryžiaus ženklas. Gal tai buvo Dievo duotas ženklas mums, kad atstatytume bažnyčią. Buvo ir daugiau gerų ženklų. Kai Vincas sakė: „Atstatykim bažnyčią“, kilo filosofiška mintis, kaip tą daryti. Labai svarbus buvo ir vyskupo Juozo Matulaičio žodis, jis pritarė mūsų norams atstatyti bažnyčią, ir prasidėjo darbai darbeliai. Be vyskupo palaikymo nebūtume gavę leidimo bažnyčiai statyti. Daugeliui atrodo, kad Labanoro parapijoje vos pora šimtų tikinčiųjų, bet čia keliskart daugiau, nes šį vieta – piligrimystės vieta. Stengėmės viską padaryti greitai, ir tai buvo sėkmės garantas. Mano gyvenime tai buvo įdomus etapas. Ne kiekvienam kunigui tenka išbandymas pastatyti bažnyčią. Man tas išbandymas teko. Viso to nebūtų buvę be visų susitelkimo siekiant bendro tikslo – pastatyti naują bažnyčią. O galutinai patikėjau, kad bažnyčią pastatysim, kai buvo padėtas pirmas vainikas. Ir dar kaip nepamiršiu niekados to vaizdo, kai važiuodamas iš Saldutiškio pamačiau liepsnose skendinčią bažnyčią, taip niekados nepamiršiu, kai per pašventinimo apeigas stovėjau už durų ir turėjau atidaryti jas, kad įeitų tikintieji. Ėjau per bažnyčią ir galvojau: „Dieve, kiek išbandymų man davei“ Bet kai perėjau per bažnyčią ir atidariau duris vyskupui, kunigams ir tikintiesiems, supratau, kad verta buvo tuos išbandymus įveikti. Daug gerų žmonių teko sutikti per tą laiką. Kartais reikia tiesiog pasitikėti Dievu ir eiti jo nurodytu keliu. Dabar, kai į Labanoro bažnyčią važiuoja tuoktis jauni žmonės, kai čia veža krikštyti vaikus, džiaugiasi širdis. Aš džiaugiuosi, kad galiu melstis naujoje šventovėje – Labanoro bažnyčioje.

Štai tiek pamąstymų ir minčių prisimenant prieš 10 metų prieš pat Kalėdas, gruodžio 21-ąją, nakties metu kilusį Labanoro bažnyčios gaisrą, jos atstatymo peripetijas, žmonių tikėjimą ir pasišventimą. Dabar svarbu, kad tokia nelaimė nepasikartotų...

Algis JAKŠTAS