Mes turime 299 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2989
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13176
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89206
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ąžuolai kasdien primena kruvinąjį adventą

2019 m. gruodžio 18 d., trečiadienis, Nr.93 (1913)

Nors laikas vis labiau mus tolina nuo praėjusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykių Lietuvoje, vis mažiau lieka gyvųjų to meto liudininkų, bet mes neturime pamiršti to laiko įvykių. Prieš 75 metus ir mano tėviškėje – Radučio kaime įvyko baisi tragedija, kai buvo nužudyti 7 niekuo nekalti šio nedidelio kaimelio žmonės. Tą dieną apylinkėse buvo nužudyta ir daugiau nekaltų žmonių. Apie tą istoriją žino visi to krašto žmonės, kurių nemažai šiuo metu gyvena ir Švenčionių rajone. Todėl ir nutarėme išspausdinti Leono Meilaus straipsnį apie prieš 75 metus įvykusią tragediją.

 

***

Šių metų gruodžio 17 dieną sukanka 75-eri metai, kai NKVD kariuomenė, talkinant Mielagėnų stribams, Radučio kaime nužudė, gyvus sudegino septynis gyventojus, niekuo nekaltus Lietuvos piliečius.

 

Keliaujantį iš Mielagėnų link Tverečiaus, pravažiavus Miečionis, prie keliuko į Radučio kaimą, pasitinka didingas atminimo ženklas. Ant lauko granito akmenų postamento dangų remia grakštus ąžuolinis kryžius. Tai memorialas 1944 metų gruodžio 17 dieną žuvusiems Radučio kaimo gyventojams atminti. ŠįKančios ir Tikėjimo simbolį 2006 metų rugsėjo 10 dieną pomišių Mielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosius Radučio gyventojus pašventino Švenčionių dekanato dekanas kun. Vidas Smagurauskas (dabar Ignalinos dekanato dekanas) ir Mielagėnų parapijos klebonas Marijonas Savickas.

Renginyje dalyvavo gražus būrys garbių svečių – Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadai, rajono vadovai, grupė savivaldybės tarybos narių, respublikos bei rajono visuomeninių ir patriotinių organizacijų atstovų.

Laikas negailestingai retina tragedijos liudininkų gretas. Šios sukakties jau nesulaukė ir paskutinis tiesioginis tragedijos liudininkas, pagrindinis paminklo prie viešo kelio statytojas, NKVD smogikų sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas. Šių metų liepos mėnesį amžino poilsio jis netikėtai atgulė greta savo tėvo kapo.

…1944 metų vasaros viduryje, traukiantis vokiečių pajėgoms, raudonosios armijos III Baltarusijos fronto kareiviai, slinkdami nuo Breslaujos ir Vydžių, okupavo Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną (liepos 4 d.), Švenčionis ir kitas gyvenvietes. Nesutikdamas didelio pasipriešinimo, frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje, kaip kordonas, gyvoji užtvara, slinko „smerš-o“ (smertj špionam – mirtis šnipams) daliniai, NKVD divizijos. Jų pagrindinė užduotis buvo šaudyti nelegaliai frontą paliekančius karius, gaudyti mobilizacijos vengiančius Lietuvos piliečius. Taip pat NKVD kariuomenė slopino bet kokį vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį partizaninį pasipriešinimą. Naikino viską, kas tik buvo nesuderinama su naujai įvedama sovietine tvarka.

Lietuvoje veikė ne tik žiaurumu pagarsėjusi gen. mjr. P. Vetrovo vadovaujama 4-oji NKVD divizija, bet ir kitos NKVD divizijos. Kaip nebūtų apmaudu, „smerš-o“ daliniams padėjo ne tik stribai, vietiniai kolaborantai, bet ir tie, kas norėjo su kaimynais suvesti asmenines sąskaitas. Koks dalinys siautėjo Radučio kaime, atsekti nepavyko. Aišku tik viena, be vietinių gyventojų ir Mielagėnų stribų „pagalbos“ jis neapsėjo.

...1944 metų gruodžio 16 dieną (šeštadienį) broliai Jonas ir Juozas Černiauskai iš Radučio kaimo kartu su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonardu Grikiniu iš Bernotų vakarojo netoliese esančiame Miečionių kaime. Į namus išėjo vos ne vidurnaktį, net neįtardami, jog paskui juos slenka „smerš-o“ galvažudžiai, vedami Mielagėnų stribų.

Vaikinai nieko blogo nejausdami užsuko į Jono ir Juozo Černiauskų namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Netrukus pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie „svečiai“ atėjo ir puolė slėptis. Deja, nebuvo kur dingti kaimo troboje. Į vidų įsiveržę ginkluoti kareiviai reikalavo išduoti „banditus“, vartė viską, kas pasitaikė po ranka. Kuriuos vaikinus aptiko pasislėpusius troboje, sužvėrėję enkavedistai žiauriai nužudė vietoje. Galiausiai užrėmė duris ir padegė namus. Į ugnies gniaužtus pateko gyvi pusbroliai Leonas ir Juozas Černiauskai, nuo galvažudžių pasislėpę ant aukšto pastogėje. Liepsnojo namas. Gretimose sodybose žmonės girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis vėliau tvirtino, kad tai aiškiausias buvęs Leono Černiausko balsas...

Pusnuogiai Valerija ir Stasys Černiauskai su dukromis bandė gelbėtis iš degančio namo. Tėvai iš ugnies gniaužtų išsivadavo tik pradėjus degti durims. Merginoms pavyko iššokti per langą. Tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo. Seserys, apdujusios nuo siaubo ir nieko nesuvokdamos basos per sniegą puolė į mišką. Tolin nuo ugnies pragaro. Deja, kulkos buvo greitesnės. Krito enkavedistų sužeista Bronė (mirė ji kitą dieną). Gyvą sugautą pusnuogę ir basą Michaliną dar ilgai žudikai tampė po mišką, kol galop nusivarė į Vabališkės kaimą kitoje miško pusėje. Merginos gyvybę išgelbėjo tik čia gyvenantys rusų sentikiai, patvirtinę, jog tai ne kažkokia „banditų ryšininkė“, o žąsų piemenė iš kaimyninio pamiškės kaimo.

Apie Radučio tragediją žmonės tada ir vėliau mažai kalbėjo. Bet žinojo, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Buvo kalbama, kad taip sąskaitas su Jonu Černiausku tariamai suvedęs Miečionių kaimo gyventojas D. B. Vienu metu Jonas saugojo lenkų okupacijos metu iškirstą ir netoli Černiauskų namų suvežtą sandėliuoti medieną. Jis kelis kartus nuvijo D. B., atvažiavusį pasivogti malkų. Todėl daugeliui ir kilo įtarimas, kad galimai D. B., norėdamas atkeršyti Jonui, melagingai pranešė Mielagėnuose, Muravankoje, dislokuotiems enkavedistams, jog Černiauskų sodyboje susirinkę vengiantys mobilizacijos ir Lietuvos partizanų gretas papildyti pasiruošę vyrai.

...Radutis – gimtasis mano mamos Paulinos Černiauskaitės-Meilienės kaimas. Tą kraujuje paskendusį sekmadienio rytą ji, viską metusi, iš Kalviškės kaimo išskubėjo į tėviškę. Gal galės kuo nors padėti į bėdą patekusiems artimiesiems. Gerai prisimenu, kaip visą dieną sėdėdamas prie lango laukiau sugrįžtančios. Nesulaukiau. Užmigau ant palangės. Nesulaukiau ir kitą dieną. Mama laidojo savo brolius, mano dėdes Alfonsą ir Leoną Černiauskus bei jų pusbrolius, žiauriai enkavedistų nužudytus per tą kruvinąją Radučio naktį.

Mamai grįžus iš laidotuvių, susirinko kaimynai. Kas, kaip, kodėl? Mama kalbėjo puse lūpų. Tik paaugęs supratau, kodėl vengė atviro pokalbio. Visiems egzekucijos liudininkams enkavedistai griežtai prigrasino niekam nieko nekalbėti apie matytus žiaurumus. Tuo tarpu troboje buvo kaimynų, pritariančių sovietų ideologijai ir palaikančių okupacinį režimą. Argi gali žinoti, ką jie galvoja, kaip jie pasielgs?

Lūpas užčiaupė dar ir kita priežastis. Mūsų šeima buvo padidinto NKVD ir NKGB dėmesio akiratyje. 1940 metų birželio 11 dieną tuometinio Adutiškio rajono enkavedistai areštavo mano tėvą Leoną Meilų ir pagal BSSR BK 72 str. už pasipriešinimą okupaciniam režimui nuteisė kalėti. Tėvas buvo represuotas ir ištremtas į garsiojo gulago Vorkutos politinių kalinių lagerį. Iš nekaltai tada vadintos darbo stovyklos tėvas jau nebegrįžo. Išsekintas nepakeliamai sunkaus darbo ir bado, mirė po trejų metų. Todėl bent vienas mūsų šeimos narių neatsargus žodis galėjo tapti kelialapiu pas „baltąsias meškas“. Ilgokai buvome priversti naktimis slapstytis. Pamenu laukuose prie karklų krūmo buvo iškasta slėptuvė. Ne vieną naktį su mama joje praleidome... Bet ne apie tai dabar kalba.

Mamos ir kaimynų slapstomas, kad šeimos tremties atveju likčiau gimtinėje, nepamenu kuriame kaime, Kukutėlių ar Ryžiškės, nugirdau, jog kai kurie Miečionių gyventojai protestavo, kad jų kaimo kapinaitėse būtų laidojamos Radučio žudynių aukos. O tos kapinaitės – nužudytųjų galudaržyje. Pritaikęs momentą, apie tai paklausiau mamą. Ilgai tylėjo, tarsi negirdėjo klausimo. Pagaliau pratarė:

- Kas nuo to pasikeis, jei žinosi? Kaip buvo, taip buvo...

Daugiau nieko neišpešiau. Mama ir vėliau liguistai vengė pokalbių šia tema. Tik kai atslūgo trėmimų grėsmė, „tautų tėvas Stalinas“ nugarmėjo į pragarą, šiek tiek praskleidė juodąją tragedijos maršką.

...Kai tą kraupų rytą mama atbėgo į gimtinę, jau baigė degti Stasio Černiausko troba. Liepsnojo tik tvartas, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai. Mama jau negirdėjo liepsnose gyvo degančio jauniausiojo brolio Leono klyksmo, Dievo ir žmonių pagalbos šauksmo. Deja... Tas, kuris aukštai, negirdėjo, o greta esantys niekuo negalėjo padėti. Kareiviai neleido nei gaisro gesinti, nei turto ir gyvulių gelbėti. Netgi peiliais ir durtuvais subadė gaisro gesinti atbėgusį Kostą Telyčėną iš Pošiūnų kaimo. Apskritai „smerš-o“ žudikai tą dieną draudė bet kokį žmonių judėjimą Radučio kaimo teritorijoje.

Dar visiškai nesudegus Stasio Černiausko sodybai, „smerš-o“ kareiviai su didžiausiu triukšmu įsiveržė į netoliese gaisravietės dunksančią mamos gimtąją sodybą. Joje gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose Leono Černiausko ir mano mamos brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam tada tik ketvirti metukai ėjo į pabaigą.

Keturiasdešimt ketvirtųjų metų ruduo Alfonsui buvo lemtingas. Be moters rankų užsitęsė bulviakasis. Vargais ne galais su jaunėliu broliu Leonu prie namų baigė kasti paskutines vagas. Vyrai slapstėsi, kad išvengtų mobilizacijos į frontą. Dirbo apsirengę moterų drabužiais. Deja... Vieškeliu sunkvežimiu važiuojantys „smerš-o“ kareiviai pradėjo šaudyti. Matyt įtarimą sukėlė tai, kad moterys didelius bulvių maišus neša į sodybą. Sužeistas Alfonsas atgulė į lovą. Kreiptis pas gydytoją bijojo. Slapta jį gydė netolimame Kukutėlių kaime gyvenanti medicinos seselė.

Aną kraupų gruodžio rytą į apsuptą Alfonso Černiausko sodybą enkavedistai įleisdavo visus, iš jos – nieko. Troboje niekam neleido bendrauti tarpusavyje. Mamą pasodino tarp langų ant zoslano prie šoninės sienos. Seserį Cecilija Karačionkienę, atbėgusią iš Mešonių kaimo, – krikšte. Kitus buvusius troboje susodino atokiau vieną nuo kito. Prie kiekvieno atsisėdo arba atsistojo po kareivį su atvirais durtuvais ant ilgų šautuvų. Įspėjo, kad bet koks judesys ar žodis – dūris į krūtinę...

Galvažudžiai išgriozdė visus namus. Durtuvais išmaišė paloves. Iš patalo pakėlė sužeistą šeimininką Alfonsą Černiauską ir ištempė į kiemą. Į tėvo ranką įsikabino mažasis sūnelis. Nuo pykčio įraudęs galvažudys negailestingai suriko:

- Von, ščenok (šalin, šunyti), – ir įrėmė šautuvą į balto kaip drobė vaiko krūtinę. Sučerškėjo šautuvo užraktas...

Šį kartą Edmundėlio Angelas Sargas buvo greta. Kitas kariškis nustūmė šautuvo vamzdį į šalį ir, atplėšęs vaiką nuo tėvo, nubloškė ant lovos. Vėliau įvykio liudininkai svarstė, kad taip pasielgti galėjo tik karininkas. Eilinis kareivis to padaryti paprasčiausiai nedrįstų. Toks poelgis kvepėtų tribunolu ir mirties bausme. Geriausiu atveju – baudos batalionu ir fronto pirmosiomis linijomis.

Po kelių minučių kieme nuaidėjo šūviai. Troboje esantys iškart suprato, kam jie skirti. Pasruvęs kraujais, Alfonsas Černiauskas suklupo ir nuvirto į apsnigtą daržo arimą prie trobos. Moterys sujudo, puolė į ašaras. Bandė išeiti į lauką.

- Spokoino, bez slioz (ramiai, be ašarų), - nuaidėjo griežtas įsakymas.

Budeliai nieko neleido prie nužudytojo. Draudė jam uždegti grabnyčią, net užmerkti akių ir nušluostyti iš žaizdų srūvančio kraujo...

Dauguma „smerš-o“ dalinio karių, siautėjusių Radučio kaime, kaip vėliau tvirtino likę gyvi tragedijos liudininkai, buvo iš Vidurinės Azijos. Jiems anuo metu žudyti krikščionis galimai buvo garbės reikalas. Rusų generalitetas gerai žinojo, kokius karius parinkti į Pabaltijį dislokuotas siaubo divizijas. Iš tokių galvažudžių rankų ištrūkti gyvas nesitikėjo nė vienas troboje esantis. Visi laukė, kada pradės šaudyti ir deginti sodybą. Vis dėlto likimas buvo jiems palankus. Kareiviai, kartu su stribais pasikapstę Stasio Černiausko sodybos gaisravietėje, pasitraukė. Ko jie ten ieškojo? Tikriausiai ginklų ar ko nors panašaus, kad galėtų pateisinti savo kruvinus darbus.

Tą kruvinąjį adventą daugelį Radučio žudynių aukų giminės laidojo uždaruose karstuose. Stasio Černiausko name keturių sudegusiųjų palaikus sunku buvo atpažinti – vien anglis. Žuvusiųjų tapatybes artimiesiems pavyko nustatyti tik pagal drabužių skiautes, išlikusias nesudegusias po kūnais...

Labai gaila, kad mano mama Paulina Černiauskaitė-Meilienė nesulaukė nepriklausomos Lietuvos. Atgavusioje laisvę šalyje žmonėms atsirado galimybė ir pareiga atvirai kalbėti apie okupantų juodus darbelius, nežmonišką elgesį su tais, kurie nepritarė visokiais būdais peršamai sovietinei ideologijai, išgalvotai klasių kovai. Mama tikriausiai būtų galėjusi įvardinti ir Mielagėnų stribus, uoliai talkinusius Radučio kaimo niekuo nekaltų žmonių egzekutoriams, kraujo ištroškusiems galvažudžiams. Tikriausiai mergystės metais ne su vienu dar šoko kaimo gegužinėse...

Pasinaudodami melioracijos teikiama parama, daugelis Radučio kaimo vienkiemių šeimininkų persikėlė į didesnes gyvenvietes, išvažinėjo į miestus. Melioratoriai užkasė sodybų pamatus, išlygino ir sukultūrino laukus. Visame masyve Stasio Černiausko anūkės Elenos Gaidelienės prašomi paliko neliestą tik sodybos ąžuolą.

Laikas ir visagalė gamta pagydė medį. Ąžuolas nusimetė galvažudžių sukelto gaisro metu nudegusias šakas. Vietoje jų susprogo ir dar su didesne energija sužaliavo ir suvešėjo naujos. Taip, laikas gydo žaizdas. Deja, tik kūno. Sielos ir moralinės žaizdos lieka amžiams. Per daugelį metų gal tik šiek tiek nuščiūva, prisilpsta deginti širdį.

Stovi ąžuolo kryžius prie vieškelio ir ąžuolas vidury lauko. Jie kasdien primena kruvinąjį Radučio kaimo adventą. Tai gyvųjų rankomis ir gamtos sukurti paminklai tiems, kurie niekam ir niekuo nenusikaltę 1944 metų pabaigoje iškeliavo į Amžinybę. Tegul kankiniai žvelgia iš aukštybių ir mato – jų patirtos kančios nepamirštos. Jie liko amžinai gyvi tarp artimųjų ir pažįstamų…

Leonas MEILUS

 
Reklaminis skydelis