...nes iš darbo savo noru išėjo abidvi virėjos – galima sakyti Švenčionėlių Mindaugo  gimnazijos vienmetės, gaminusios maistą pirmiesiems Švenčionėlių gimnazistams. Sako ilgiau negalėjo apsikęsti...

Vaikų perkėlimas iš remontuojamo Švenčionėlių vaikų darželio į Socialinių paslaugų centrą prasidėjo skandalu. Apie 60 vaikų atsidūrė kaip silkės statinėje, kai kuriems teko tik po 1 kvadratinį metrą patalpų ploto. Tai matydami, tėvai nutarė netylėti. Pasirodo, vaikai buvo sugrūsti į patalpas, kurios net neturėjo higienos paso. Ką ten neturėjo – niekas dėl jo ir nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, Švenčionių skyriaus vedėja apie tai sužinojo tik kilus skandalui iš spaudos. Sakysite – absurdas? Tada visą rajoną jau, ko gero, galima skelbti absurdo zona, kurioje įstatymai „verkia“, tik niekas neskuba jų gelbėti.

Visko neaprėpsi, tad šįkart – apie mažą rajono objektą, bet svarbų keliems šimtams žmonių, – Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos valgyklą, ir apie žmogiškus santykius ir įtaką tų, kurie gali naudotis valdžia. Kaip žinia, Švenčionėlių socialinių paslaugų centre atsisakyta valgyklos, kuri buvo neatsiejama internato, vėliau – globos namų dalimi. Na, kaip gi vaikai be maitinimo. Nauja valdžia nutarė, kad tai visai nebūtina, tad globos namų gyventojams imta ruošti maistą šeimynų virtuvėlėse, kurios prieš dešimtmetį buvo įrengtos kaip pramoga vaikams – susipažinti su maisto gamyba. Dabar jos – vienintelės maitintojos.

Valgykla buvo perduota gimnazijai. Ilgametė vyr. virėja, nuo gimnazijos atidarymo išradingai maitinusi visą gimnaziją kavinukėje (ir visi buvo sotūs!) drauge su savo kolege pagaliau turėjo sąlygas atskleisti visą savo talentą. Todėl, kol vieni darželinukų tėvai kovojo dėl geresnių sąlygų, kiti džiaugėsi, kad labai skanus maistas. Tai nereiškia, kad „Vyturėlyje“ neskanus, tiesiog čia toks skanus, kad beveik kompensuoja tai, kad vaikams tenka pietų miegelio voliotis ant grindų, o drabužėliai tuo metu kabaruoja koridoriuje. Nesunku nuspėti, iš kur jis toks skanus atsirado...

Kadangi darželį priėmęs socialinių paslaugų centras valgyklos neturi, darželinukų maitinimas atiteko... gimnazijos valgyklai ir dviems joje dirbusioms virėjoms. Tiesa, darželis davė ir vieną savo virėją. Visą situaciją stebėjusi gimnazijos darbuotoja vėliau pajuokavo, kad viskas išėjo kaip pasakoje apie pamotę ir jos dukras, tik vaidmenys čia išsidėstė kitaip. Valgyklos senbuvės pasijuto pastumdėlėmis, o naujokė, kaip šneka žmonės gimnazijos koridoriuose ir net gretimoje įstaigoje, su „stogu“. Nuo čia ir prasidėjo tikras pragaras, privertęs ilgametes darbuotojas palikti darbą „savo noru“.

Beje, kad teks maitinti ir darželinukus – per pusšimtį žmonių, - niekas virėjų oficialiai neinformavo, darbo sutarčių nepapildė. Gimnazijos direktorė buvo užsiminusi, kad galbūt. Pirmasis šaltas dušas kliuvo vyr virėjai, kai ši prieš mokslo metus nuvežė tvirtinti valgiaraščius į priežiūros instituciją. Tik čia ir išgirdo, kad tikrai teks maitinti ir darželinukus. Valgiaraščius atmetė. Vyr. virėja dirbo dieną naktį, sudarė naujus valgiaraščius, bet ir šie neįtiko – tai per daug kalorijų, tai per mažai.... 36 metus dirbusi virėja (19 iš jų gimnazijoje), staiga – nemoka sudaryti valgiaraščių? Jau vien šis faktas kėlė įtarimų. Vis dėl to valgiaraščiai buvo patvirtinti, gimnazija ir darželis mėgavosi skaniu maistu. Deja, neilgai. Tarp virtuvės sienų atmosfera kaito. Gimnazijos bendruomenės atstovė pasakojo, kad vyr. virėja atrodė neįprastai išvarginta, prislėgta, išsitarė, kad labai sunku dirbti. Vėliau paaiškėjo, kad abi virėjas vargino ne tik padidėjęs fizinis krūvis, bet ir nuolatinis spaudimas. Sako, kartą ji buvo ypač labai įsižeidusi ir paatviravo, kad buvo labai įžeista, kai jai buvo tiesiog drėbta: „Džiaukitės, kad N. atėjo pas jus dirbti, jūsų niekas netikrins“. Ilgametę virėją tokie žodžiai labai įskaudino. Visada stengėsi dirbti sąžiningai, tvarkingai, todėl patikrinimai jos negąsdino. Jeigu ir buvo kokių nežymių klaidelių, jas tuoj pat ištaisydavo. O čia staiga – jai siūlo „stogą“?

Vos pradėjusi dirbti, naujoji virėja (šaltinių teigimu, virėjos kvalifikacijos ji neturi) su maisto gamintojus kontroliuojančios institucijos vadove išvyko pailsėti į Turkiją. Visą tą laiką gimnazijos virėjos dirbo nuo 5 val. ryto iki vakaro, viršvalandžius – už dyką. Per tą laiką dar porą kartų pylos gavo nuo tų, kas net nėra jų viršininkai. Už ką? Sako, ne taip priėmė naujokę. Bene paskutinis lašas buvo, kai ponia iš švietimo skyriaus atvažiavo neva skundo tirti, bet jokio skundo neparodė, užtat pradėjo tardyti, kuo neįtinka N., ko ji nemoka ir pan. Švietimo skyriaus vedėja, sako, buvo pažadėjusi stebėti darbą virtuvėje kokį pusdienį, kad galėtų pati įsitikinti, kaip yra, bet pažado taip ir neįvykdė. Kaip rimbas buvo skaudūs darželio vedėjos žodžiai, atseit, čia mūsų vaikai, mūsų bus ir virėja.

Abi ilgametės gimnazijos maitintojos, kaip juokais jas vadino valgytojai, padėjo pareiškimus. Konflikto pradžioje, sako, jautusios gimnazijos direktorė palaikymą, paskui jau jo nebejautė. Sako, biudžetininkams nesunkiai parodoma, kieno pusėje jiems būti... Išėjo darbuotojos savo noru, bet su didele nuoskauda. Nors joms jau vis tiek – niekur čia į darbą prašytis nesirengia, o viena jų jau išvykusi iš rajono, bet vis tiek nori teisybės. O ji tokia, kaip pavyko išdėstyti, remiantis keliais šaltiniais. Nesistebėkite, kad pašnekovų pavardės neskelbiamos – visi bijo. Kas dėl savo darbo, kas – dėl vaikų. Niekas nesiskundžia, net kai maistas nukeliauja į atliekų kibirą, o vaikai – alkani. Arba vienoje grupėje suviduriuoja 7 vaikai...

Valgykla pratuštėjo, porcijos pamažėjo – sutikite, menas už nedidelę kainą sočiai ir skaniai pamaitinti. Taip skaniai, kad žmonės ir po kurio laiko prisimintų: „Skaniai gamino“.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ