Mes turime 239 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3705
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17640
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:159633

Vietovardžiai. Račkiškė

2019 m. lapkričio 30 d., šeštadienis, Nr.88 (1908)

Keletas šimtamečių liepų ir ąžuolų dar žymi įvažiavimo alėją. Deja, jau seniai šia alėja nieks neatvažiuoja, neateina į dvarą. Jo nėra.

Račkiškės dvaras buvo Cirkliškio seniūnijoje. Artimiausi kaimai – Pirktinė, Bagutiškė, Mėžionys, Matusonys.

Dvarvietės vardas kilęs iš žodžio „račiai“, kuris reiškia ratų, rogių ar jų dalių – apsagų (ratlankių), stebulių, rogių pavažų, lankų – dirbėjus. Šio amato būta tokio svarbaus, kad vardas taip prigijęs, jog net įvairių okupacijų metais išlaikė svarbiausią žodžio dalį – šaknį – nepakitusią, neiškraipytą.

Račkiškės dvarvietė 2004 m. buvo tyrinėta archeologų. Jos teritorijoje rastas 60 cm kultūrinis sluoksnis, aptikta užstatymo pėdsakų, plytų nuolaužų ir nuoskilų. Tie radiniai datuojami XV-XX a. Teigiama, kad dvare stovėjo mediniai pastatai, o plytos naudotos krosnių statybai.

Plati ir įtakinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Čechavičių giminė. Dar 1562 m. Martynas Čechavičius buvęs kunigaikščio Radvilos Juodojo kunigas pamokslininkas. Vėliau St. Čechavičius buvęs Žemaitijos maršalka (bajorų vadas) ir paseniūnis (seniūnijos, kunigaikštystės pareigūnas), Ig. Čechavičius – Užnerio (Švenčionių) pavieto maršalka.

1820 m. Čechavičiai gavo vaivadijos bajorų tarybos, o 1841 m. ir caro valdžios patvirtinimą apie jų priklausymą bajorų luomui. 1846 m. Švenčionių apskrities Dūdų, Krašonos, Ostojos, Račkiškės, Surviliškės, Paulinavo, Švenčionėlių ir Uždegsnės dvaruose ir palivarkuose gyveno 63 vyrai Čechavičiai.

Račkiškės dvarininkas Romualdas Čechavičius, g. 1793 m., Buvęs carinės kariuomenės karininkas, 1831 m. sukilimo dalyvis, buvo ištremtas į Voronežo guberniją. Grįžęs iš tremties, buvo išrinktas į Vilniaus gubernijos dvarininkų tarybą. Su žmona Paulina užaugino aštuonetą vaikų. Keturi vyresnieji sūnūs – 1863 m. sukilimo dalyviai.

Vyriausiasis sūnus Gustavas buvo Švenčionių apskrities sukilėlių karinis vadas. Jo sukilėlių būrys kurį laiką bazavosi Strūnaityje. Malūne buvo sukilėlių vadovybės štabas. Sukilimui pralaimėjus, Gustavas emigravo į užsienį. Leonas, Andrius, Juozapas ir Zigmas Čechavičiai buvo suimti, ištremti arba atiduoti į kariuomenę. Zigmas nuteistas katorgos darbams iki gyvos galvos, laikant jį 9 metus dieną ir naktį prikaustytą prie karučio. Tik apie 1880 m. jis grįžo į Lietuvą. Pats Romualdas Čechavičius už tai, kad vežė kunigą pas sukilėlius į Zalavo miškus, vėl buvo ištremtas į Kazanės guberniją. Carinė valdžia sukilimo dalyviams panaikino turėtas privilegijas, titulus, karinius laipsnius ir uždraudė naudotis kai kuriuo turtu, vėliau dalį jų žemių išpardavė, išdalino.

Sovietmečiu panašios negandos užklupo Čechavičių provaikaičius. Napoleonas Čechavičius, nepaklusęs okupantų šaukimui į kariuomenę, 1945 m. buvo nušautas. Liko žmona Paulina su dukrele Aleksandra. Kiti šeimos nariai buvo išvežti į Sibirą, iš kur pateko į Lenkiją.

Savotiškas tremtis patyrė ir Račkiškės simbolis – koplyčia. Ji buvo pastatyta 1776 m. Sudotos palivarko teritorijoje. Tai buvo Daugėliškio dvarininko grafo Stanislovo Pliaterio nuosavybė. Apie 1860 m. – koplyčios tremtis, nes ji atsidūrė tiesiamo geležinkelio trasoje. Pliateris ją pardavė nusikelti R.Čechavičiui, kuris persivežė ją ir pastatė Račkiškėje. Koplyčia – 1863 m. sukilimo liudininkė ir „dalyvė“. Joje buvo slepiami sukilėlių ginklai. Virš stogo bokštelio metalinis kryžius – tarsi trys sunerti kalavijai. Pasak senolių, tai yra „meciežiaus paurėcis“.

Koplyčioje mišias laikydavo iš Švenčionių atvažiuojantys kunigai. Pažymėtini šviesūs prisiminimai monsinjoro Kazimiero Vasiliausko: „Geriausi dveji metai buvo, kai dirbau Švenčionyse, tada, kai važinėjau į Račkiškės bažnyčią ir klausiausi mėžioniškių giesmių.“

1976 m. – antroji Račkiškės koplyčios tremtis. Ji perkelta į Buities muziejų Rumšiškėse. Račkiškė neteko svarbaus istorijos ir architektūros paminklo. Tik viena ji, koplytėlė Rumšiškėse, išlaikė gyvą Račkiškės vardą.

Parengė Juozas JUODAGALVIS pagal V.Šimkūno medžiagą, paskelbtą „Vorutoje“ 2009-2010 m.