Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3435
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13622
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89652
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Janinai ir Alfonsui Pranskams svarbiausia vertybė – šeima

2019 m. lapkričio 23 d., šeštadienis, Nr.86(1906)

Kiekvieną kartą pradėdamas rašyti apie žmogaus gyvenimą, ieškau to atspirties taško, nuo kurio galėčiau pradėti savo pasakojimą. Šį pasakojimą apie Janinos ir Alfonso Pranskų, gyvenančių Pašaminėje, gyvenimą norėčiau pradėti Antikos mąstytojo Senekos mintimi: „Elkimės taip, kad mūsų gyvenimas, kaip brangenybės, nedaug vietos užimtų, bet daug svertų.“ Manau, kad ši sentencija labai tinka gerb. Janinai ir Alfonsui. Visą gyvenimą sąžiningai dirbusiems, o ir svarbiausias turtas jiems buvo ir yra šeimos vertybės.

Kadangi Alfonsas Pranskus, galima sakyti, vietinis – gimė ir augo Berniūnų kaime, tai pažintį pradėjome nuo gerb. Janinos. Štai ką ji papasakojo apie savo gimtinę, vaikystę, jaunystę.

- Mano gimtinė – dabartinėje Anykščių rajono teritorijoje, netoli Kavarsko esantis Sabulių kaimas. Kai gimiau, tuomet ten buvo Kavarsko rajonas, o paskui stambinant jau buvo prijungtas prie Anykščių rajono. Atsimenu, kad tėtė labai išgyveno, kad buvom ne prie Ukmergės prijungti... Bet kas tuomet žmogaus nuomonės klausė. Nors iki Ukmergės buvo arčiau, ir kelias asfaltuotas, bet atsidūrė mano gimtasis kaimas Anykščių rajone. Baigiau aš Kavarsko vidurinę 1953 m. ir tais pačiais metais įstojau neakivaizdžiai studijuoti į Kauno pedagoginę mokyklą ir pradėjau dirbti Dabužių septynmetėj mokykloj mokytoja. Mokiau vaikus istorijos. Beje, kadangi šeimoje augome trys vaikai, tai tėvai neturėjo galimybių mane mokyti, tai ir pasirinkau neakivaizdinį. 1958 metais pirmą kartą ištekėjau. 1959 m. vasarą gimė sūnus, o 1962 metais mano pirmas vyras, važiuodamas motociklu, likus porai šimtų metrų iki tos vietos, kur gyvenome, apvirto ir žuvo. Tiesa, dar kažkiek gyveno. Į Kauną sunkiai sužeistą net lėktuvu nuskraidino, padarė galvos operaciją, bet, nors ir atsigavo po operacijos, po paros mirė. Likau viena su mažu sūneliu, bet gyventi reikėjo. Buvau aktyvi visuomenininkė, o mano pusbrolis vežiojo Anykščių rajono partijos pirmą sekretorių. Pusbrolis papasakojo jam apie mano nelaimę. To žmogaus dėka aš gavau siuntimą mokytis Vadovaujančių darbuotojų mokykloje. Ten mes  ir susitikome su Alfonsu. Susitikom 1964 metais. Alfonsas jau buvo porą metų atsimokęs ir baigė, žinoma, anksčiau. Kadangi jis buvo siųstas iš Švenčionių rajono, tai ten ir sugrįžo. Po pažinties mes greitai, tais pačiais 1964 metais, ir susituokėm. Alfonsas grįžo į Švenčionių rajoną, o aš dar porą metų tęsiau mokslus. Tiesa, kai ištekėjau, nuvažiavau į Anykščių partijos komitetą ir klausiu, kaip čia dabar bus, nes jau į rajoną negrįšiu. Išgirdau atsakymą: „Mokykis toliau ir sėkmės. Baik mokslus ir sukurk sau gyvenimą. Svarbu, kad Gedui būtų gerai.“ Taip po kurio laiko ir aš atsidūriau Švenčionių rajone, - apie gyvenimo laikotarpį iki Švenčionių rajono pasakoja gerb. Janina.

- Ir kur įsikūrė jauna Janinos ir Alfonso Pranskų šeima?

- Kai grįžau, Alfonsas jau dirbo Adutiškio tarybinio ūkio direktoriumi. Tas ūkis buvo sukurtas iš dviejų ekonomiškai atsilikusių kolūkių. Taip aš pradėjau dirbti ekonomiste ir Adutiškio vidurinėje mokykloje dar turėjau porą savaitinių ekonomikos pamokų. Taip Adutiškyje ir pradirbau nuo 1966 rugsėjo 1 d. iki 1972 m. spalio 26 d.

- O kodėl palikote Adutiškį?

- Atsitiko nelaimė. Rugsėjo pabaigoje čigonas peršovė studentą. Kilo konfliktas, ir tas nelemtas šūvis apvertė mūsų gyvenimą. Mums teko krautis lagaminus, nes Alfonsui pasiūlė parašyti pareiškimą išeiti savo noru. Priežastis paprasta – neužtikrinai saugumo. Aš pasiūliau važiuoti į Anykščius, ten būtume radę darbus, bet Alfonsas nenorėjo palikti gimtojo rajono. Ir čia paskutiniu momentu mes sutikome gerb. Kūlį, kuris pasiūlė Alfonsui agronomo, o man ekonomistės vietą. Taip mes atsidūrėme Pašaminėje. Čia mes jau 47 metai. Kai atvažiavau čia, man buvo 37, o dabar 84, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- O kaip atrodė Pašaminė prieš 47 metus?

- Kaimas buvo gana senas, o kultūrinis lygis labai žemas, lyginant su Adutiškiu, kur kultūrinis gyvenimas virte virė. Ten buvo 2 mokyklos, linų fabrikas, kooperatyvas, ligoninė, poliklinika. Daug jaunų specialistų. Kai susirinkdavome į kultūros namus, tai vien jaunų specialistų buvo pilna salė. Alfonsas, žinoma, buvo prapuolęs gamyboje, o aš rasdavau laiko ir kultūrinei veiklai. Kai atsidūrėme Pašaminėje, tai čia buvo visiškas štilis, net vaikus į Švenčionėlius, į mokyklą, vežiojo kolūkio sunkvežimis. Dabar daugeliui net sunku įsivaizduoti, kad tokia situacija buvo, gaila, kad ir Adutiškis dabar ištuštėjo, kaip ir Švenčionių rajonas, o ir visa Lietuva gerokai ištuštėjo.

- Gerb. Janina, gal sugrįžkim į pradžią. Papasakokit apie savo tėvus, gimines.

- Mano tėtė buvo Lietuvos kariuomenės kariškis. Tarnavo iki 1939 m. karinėj aviacijoj. Mūsų šeimoje buvo pagarboj knygos, daug skaitydavome. Aš buvau auginama patriotinėje dvasioje. Mama buvo bajoraitė lenkaitė. Močiutė mane mokė manierų, kaip elgtis. Buvau išaugusi kiek kitokioj erdvėj. Iš pradžių vasaras leisdavau pas močiutę, kuri nemokėjo lietuvių kalbos, ir kai aš grįždavau, tai kalbėdavau vienas žodis lietuviškas, kitas lenkiškas. Kai man sukako apie 6 metus, tėvas mamai pasakė, kad pas močiutę daugiau neveš, nes nemokėsiu normaliai lietuvių kalbos ir bus blogai mokykloje, iš manęs juoksis...

- O kaip jūs į Sibirą nepatekot? Juk tėvas buvo kariškis?

- Kai prasidėjo visos 1939-ųjų peripetijos, kai jau žmonės jautė, kad gali būti okupacija, tėvas, palikęs tarnybą, atvažiavo tyliai į kaimą. Pradėjo pas brolį dirbti kalvėje. Kaime buvo 7 sodybos, vienoje jų gyveno komunistas Jonas Širvelis. To Jono dėka mūsų ir neišvežė į Sibirą. Vieną kartą tėtę važiuojant iš Ukmergės suėmė. Prisimenu, kaip mama balsu verkė, o Jonas Širvelis pasakė: „Neverk, aš rytoj rytą nuvažiuosiu ir atsivešiu.“ Ir atsivežė tėvą, ir daugiau mūsų niekas nekliudė, bet tėvas savotiškai paaukojo mane. Kai man suėjo 14 metų, pats nuvežė į Anykščių komjaunimo komitetą, taip aš tapau komjaunuole. Taip aš tapau auka, ir visi giminės šitą žinojo...

- O kaip klostėsi jūsų gyvenimas Pašaminėje?

- Jau sakiau, kad po Adutiškio čia buvo liūdna. Atėjau pirmą dieną į darbą, į kontorą, ir aiktelėjau. Sėdi visos su veltiniais, su storais megztiniais, šalta... Tik Kulevičienė normaliai apsirengusi. Galvoju, kur pakliuvau. O ir ekonomistės darbai nedaryti. Teko daug dirbti, kol galų gale iki reikiamo lygio padariau. Bet palengva viskas keitėsi į gera. Žmonės pradėjo ir premijas gauti. Turtėjo ir ūkis, bet mes daug ir dirbome, o svarbiausia, žmonės jau žinojo, jei gerai dirbs, tai ir gaus daugiau. Materialinis stimulas buvo labai svarbu. Pavyzdžiui, kombainininkai žinojo, kad vienas iš rodiklių, kad pakėlus šiaudus nebūtų grūdų. Gaila, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, stiprus ūkis buvo išdraskytas, o galėjo sėkmingai gyvuoti. Lietuvoje tokių pavyzdžių daug, daug stiprių bendrovių.

- Gerb. Janina, juk gyvenimas bene vien darbas...

- Taip, jūs teisus. Kai buvau išrinkta profsąjungos pirmininke, pradėjau burti žmones. Darėm  rankdarbių, audinių parodas. Net ir dovanas skirdavome. Pradėjome švęsti šventes. Taip ir glaudesnis žmonių bendravimas prasidėjo, prasidėjo ir kultūrinis gyvenimas, gerėjo gyvenimo kokybė. Asmeniškai ir po buvusias tarybines respublikas pavažinėjau. Teko lankytis Rumunijoj, Rytų Vokietijoj. Alfonsas dažniausia važiuodavo į sanatoriją. Taip ir gyvenome, beje, netoli Pašaminės ir nemažai meno žmonių turėjo sodybas. Jie taip pat vienaip ar kitaip dalyvavo mūsų kultūriniame gyvenime.

- Bet be visų darbų dar buvo ir šeima.

- Taip, šeima buvo pats svarbiausias dalykas mūsų gyvenime. Mums su Alfonsu buvo svarbu, kad vaikai įgytų išsilavinimą. Kartais gal ir per griežti buvome. Vieną kartą dukra man pasakė: „Tu mums buvai per griežta.“ Sūnus Gedas įgijo agronomo profesiją, dukra Jolita – teisininkė. Dabar jau ne tik tris anūkus turime, bet ir proanūkių. Ir tai didžiausias mūsų turtas. Aš visą gyvenimą mėgau skaityti, skaitau ir dabar. Ir dabar stengiuosi visus Pašaminėje vykstančius renginius aplankyti, - baigdama mūsų pokalbį sako Janina Pranskuvienė.

Paskui dar ilgokai kalbame apie vienas ir kitas gyvenimo peripetijas, o kai atsisveikindamas paklausiau, ką gyvenime keistų, jei gyvenimo ratą galima būtų atsukti atgal, Alfonsas į šį klausimą neatsakė, o Janina, kiek patylėjusi, tarė:

- Norėčiau sugrįžti į tą laiką, kai kolūkiui vadovavo Rimantas Čeponis. Su juo buvo galima puikiai dirbti. Gal kažkam jis buvo per griežtas, bet jis visada padėdavo tiems, kam sunku. Beje, kai mano tėvukas sirgdamas gyveno pas mus, Rimantas Čeponis užsukdavo su juo pabendrauti, pasišnekėdavo ir apie smetoninę Lietuvą, net kai tėvas jau gulėjo, pas jį užsukdavo.

Janina ir Alfonsas Pranskai kartu jau 56-tus metus. Tai didelis laiko tarpas, per kurį žmonės supranta, kad šeimos vertybės yra svarbiausia ne tik žmogaus, bet ir valstybės gyvenime.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis