Mes turime 269 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:479
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14414
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:156407

Smulkiems ūkiams Lietuvoje išgyventi sunku

2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis, Nr.84(1904)

Prieš penketą metų pirmą kartą apsilankiau pas Artūrą ir Olesią Sosnauskus Poškonių kaime. Tada jie su dideliu entuziazmu kaip tik pradėjo laisvėje auginti apie 300 vištų. Buvo daug gražių planų, bet pasirodo ne viskas taip paprasta ir užsikabinti Lietuvoje su smulkiu verslu ne taip lengva. Tą patyrė ir Artūras su Olesia. Praėjus penkeriems metams jie nusprendė naminių kiaušinių verslui padėti tašką. Ne kartą ir ne du po to lankiausi pas Artūrą. Kažkaip lengvai mezgėsi kalba, vis rasdavome įdomių temų. O šį kartą pokalbis apie patirtį įgytą Lietuvoje bandant vystyti smulkų verslą. Ta patirtis gana liūdna, nes svajonės netapo realybe...

-        Artūrai, kaip kilo mintis pradėti auginti vištas ir pardavinėti, kaip dabar madinga sakyti, laisvėje augančių vištų kiaušinius?

-        Pagrindinė priežastis gal  buvo noras įrodyti, kad tiek  lenkiant nugarą, kiek lenkia užsienyje, ir čia galima padoriai gyventi. Darbo mes su Olesia tikrai nebijojome, o ir vaikai jau buvo ūgtelėję. Pasirinkome Poškonis, čia buvo mano senelio sodyba. Pradėjome nuo 200 vištų, daugmaž žinojome, kiek darbo turėsime, bet net neįsivaizdavome, su kiek įvairiausių reikalavimų susidursime. Bet kai parašėme paraišką tapti ekologiniu ūkiu, vienas po kito pasipylė įvairių reikalavimų lavina. Tada ir susipažinome su visa informacija, nuo kurios plaukai piestu stojasi. Kartais pagalvodavau, kad daugelį tų instrukcijų kuria žmonės, kurie net neįsivaizduoja, kaip viskas yra realybėje. Ten tiek absurdo. Kartais pagalvoji, kad dar reikia talento tam sugalvoti. Aš suprantu, kad ekologiniam ūkininkavimui nereikia chemijos, bet visi kiti skaičiavimai padaryti žmonių, kurie gal net nematė, kaip atrodo višta, karvė, avis... Kaip vieną iš reikalavimų galiu pacituoti – višta negali ant žvyro vaikščioti, turi būtinai ant žolės vaikščioti, turi plotus skirstyti. 300 vištų reikia 1,5 ha žemės. Svarbiausia, kad iš pradžių viskas iki galo neišaiškinama, po to pasipila įspėjimai, kad trūksta žemės... Aš jiems sakiau, kad tai elementarus ūkio žlugdymas, nes kai registravau, to nesakė... Čia tik vienas pavyzdys, dėl ko teko kelti rankas ir sakyti, kad mūsų vištos nebus ekologinės, - savo nuoskaudomis ir patirtimi dalinasi Artūras  Sosnauskas.

-        Bet tada ir išmokos sumažėjo?

-        Už vištų auginimą ekologinės jos ar ne neėgaudavome nė cento. Toks įspūdis susidaro, kad gyvulininkystė ir paukštininkystė Lietuvoje žlugdoma, nes paukštininkystė neturi jokios paramos. Kompensuojama tik avininkystė.

-        O kokia prasmė tada buvo jums siekti ekologinio ūkio statuso?

-        Dėl grūdų. Ir galiu pasakyti, kad grūdininkyste užsiimantys verkšlenti tikrai neturėtų, ir mes buvome visiški kvailiai, susidėję su vištomis, o nenuėjome nuomotis ar pirkti žemių ir sėti grūdines. Nes tokie kaip mes smulkūs ūkininkai ar verslininkai Lietuvai nereikalingi, nes kiaušinių pasiūla didelė, dabar iš Ukrainos priveš. O perkančiam, jei jis turi mažai pinigų, visai nesvarbu, kaip auginama višta kiaušinį sudėjo. Jam svarbu, kad pigiau. Ir čia turėtų būti kompensavimo mechanizmas, parama tiems, kurie bando pateikti ekologišką sveiką produktą. Mūsų atveji tai buvo kiaušiniai.

-        O kaip sekėsi realizuoti kiaušinius?

-        Visai neblogai sekėsi išparduoti tikrai nemažą kiekį kiaušinių. Per penkerius metus nė karto nestovėjome turguje. Suskamba telefonas, reikia tiek ir tiek kiaušinių ir nuveži, bet viskas aplinkui brangsta, o kiaušiniai – ne. Pavyzdžiui, jei iš pradžių dėžutė kainavo 8 centus, tai po to 12 centų, pašarai kainavo 14 Eur, dabar – 16 Eur. O mes kiaušinių branginti negalime. Na, ir kas kad juos sudėjo laisvėjė gyvenančios vištos, kad lesinome ekologiškai išaugintų kviečių pašarais, kad net vanduo buvo patikrintas. Tikrinome ir kiaušinius, kad nebūtų jokios salmoneliozės. Prieš penkerius metus pradėdamas šį verslą norėjau įrodytisavo vaikams, kad sąžiningai dirbdami gražiai gyvensime. Dabar vaikai iš manęs juokiasi... Du išvažiavo mokytis, liko vidurinioji dukra kol kas su mumis.

-        Kiek suprantu, vištų ūkiui dedamas taškas.

-        Taip. Vištų ūkis baigiasi, nes gyventi į minusą nėra prasmės. Reikia ieškoti kitų išgyvenimo būdų. Galvoju apie autoservisą. Žinoma, nelengvai dirbdami mes rodėme pavyzdį savo vaikams, kad tie išaugtų sąžiningi žmonės. Vaikai irgi padėdavo. Parduoti ir vaikų penkeri metai. Šiandien drąsiai galiu pasakyti – man gaila savo vaikų, nors gal tos gyvenimiškos pamokos bus paskata geriau mokytis ir siekti tikslo, kad nereikėtų murkdytis kaimiškoje realybėje kaip mes su Olesia...

-        Artūrai, tu visada turėjai pilna idėjų, kaip pagerinti, pagražinti aplinką.

-        Tų idėjų ir buvo, ir yra. Tik jų realizavimui reikia pinigų, kurių, deja, per penketą metų neuždirbome tiek, kad galėtumėm įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą. Štai ėmė ir nugriuvo medis, ant kurio buvo gandralizdis. Kqaimas be gandrų kažkoks tuščias, bet pastatyti stulpą, ant kurio užkeltume gandralizdį, reikia lėšų, o jų atliekamų nėra. Visai neblogaui būtų iįr Pošiūnų kaimo kryžių pastatyti, bet ir čia reikia pinigų.

-        Prie visų bėdų dar ir kluonas sudegė. Ar visi tie sunkumai neprivers palikti kaimo?

-        Tikrai nesiruošiame į miestą keltis. Čia tvarkomės ir gyvename, ir gyvensime, - į mano klausimą atsakė Artūras ir Olesia.

-        Dabar jūsų gyvenančių čia sumažėjo. Kaip sekasi dukrai ir sūnui?

-        Dukra Gabija jau studijuoja kolegijoje, o sūnus mokosi Generolo Plechavičiaus licėjuje. Liko su mumis tik vidurinioji Alvija. Tikimybė, kad kuris iš jų realiai pamatę koks gyvenimas ir darbas kaime, čia tikrai nesugrįš gyventi. Visi vaikai pasakė – jokiu būdu ne, - į mano klausimą atsakė Olesia.

O kai baigiantis mūsų pokalbiui paklausiau Artūro ir Olesios, ar vištų auginimas buvo klaida, išgirdau atsakymą:

- Tai buvo didžiulė patirtis, kurios tikrai nenorėtume pakartoti, bet džiaugiamės, kad vaikai suprato, jog reikia mokytis, siekti tikslo. Ir dar galime pasakyti, kad pasibaigus vištų auginimui gyvenimas tuo nesibaigia. Yra idėjų, kurios galbūt bus sėkmingesnės. Juk ne veltui sakoma, kai užsidaro vieni vartai, likimas ar dievas atidaro kitus, - atsakė į paskutinį klausimą Artūras ir Olesia Sosnauskai.

Algis JAKŠTAS