Slaugydama ligoninėje sergančią motiną, rajono gyventoja sako patyrusi daug sukrečiančių akimirkų, pati paromis prie jos sėdėjusi, nes akivaizdžiai trūksta personalo. Pati būdama medikė, mano pašnekovė prastai įvertino paslaugas ir pagaliau pervežė savo motiną tolesniam gydymui į Vilnių. Bet kol dar motina gulėjo Švenčionių ligoninėje, pati susižalojo ant neapšviestų ligoninės laiptų. 

„Įsivaizduojate, ligoninės teritorija neapšviesta – nei kiemas, nei laiptai. Išeini iš lifto ir tiesiai į tamsą, o ten – laiptai. Atrodo, taip atsargiai tamsoje grabaliojausi kiekvieną laiptelį, o vieną vakarą vis dėlto neapskaičiavau – pasirodė, kad jau pabaiga, o buvo likę dar du laipteliai“. Nuo jų nukritusi moteris smarkiai sumušė kelį. Gyventoja kenčia didelį skausmą, kelis sutino, pamėlynavo, sunku vaikščioti. Būdama medikė, moteris nuogąstauja, kad gali būti trūkęs meniskas, o pagalbos Švenčionių ligoninėje ji nesitikinti. Gyvena su viltimi, kad praeis savaime, o jeigu ne – važiuosianti į Vilnių. Moteris piktinais, kad ligoninė Švenčionyse yra, bet dėl netvarkos paslaugos netenkina. Moters pasipiktinusi ligoninės vadovo abejingumu. „Kaip gali toks žmogus vadovauti? Po to, kai tamsoje suklupau ant laiptų, ryte paskambinau ligoninės vadovui, bet sekretorė piktai paklausė, kas aš ir ko noriu. Prisistačiau, bet su vadovu taip ir nepasikalbėjau. Problemą dėl apšvietimo pasakiau sekretorei, ji pažadėjo perduoti direktoriui, bet ligoninė taip ir liko neapšviesta“, - pasakojo, rajono gyventoja. Kitą vakarą, kol dar jos motina buvo šioje ligoninėje, išeidama į namus, galima sakyti, išgelbėjo garbaus amžiaus moterį, už rankos paėmusi ir padėjusi tamsoje nulipti nuo tų nelemtų ligoninės laiptų, ant kurių pati patyrė traumą. Šioji negalėjo atsidėkoti ir taip pat buvo pasibaisėjusi, kad ligoninė taip apleista. Mano pašnekovė prisipažino netikėjusi, kai respublikinėje žiniasklaidoje kelis kartus buvo pasirodę baisūs reportažai apie ligonių nepriežiūrą, galimai neblaivius medikus ir kt., o dabar, sako, patikėsianti kuo nori...

Skundų dėl rajono ligoninės daugėja, į viešumą išplaukia nusikalstamas aplaidumas, kai iš lovos iškritęs žmogus pernakt guli ant grindų, dėl ko suserga dar sunkiau, o paskui išrašomas į namus mirštantis. To net nepastebėjus, ligonis iššoka per langą, o artimieji apie tai sužino iš … žiniasklaidos ir paskui priversti ieškoti velionio po visus Vilniaus morgus, nes ligoninė nesuteikia informacijos, kur išvežė. Mūsų žmonės labai nuolankūs, įpratę nuoskaudas išgyventi nesiskųsdami, bet ir jų kantrybė, matyt, baigiasi. Visai neseniai rajono ligoninėje gydytos ir kraupiom aplinkybėm baisiose kančiose mirusios motinos netekęs žmogus kreipėsi į prokuratūrą dėl ligoninės aplaidumo. Kalbama, kad dėl lėšų taupymo medicinos personalas užverstas nepakeliamais krūviais, yra problemų ir su gydytojais, ir viskas tik blogėja.

Ar steigėjas (savivaldybė) ir jo paskirtas vadovas nekontroliuoja padėties? Kiek dar reikės nelaimių, kad jie pradėtų atsakingai vykdyti pareigas?

Irena PAULIUKEVIČIENĖ