Mes turime 272 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2119
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12306
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88336
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Seserų nesantaika tęsėsi visą gyvenimą

2019 m. spalio 30 d., trečiadienis, Nr.80 (1900)

Savo kaimynes Rožę ir Elzę pirmą kartą pamačiau jau suaugusias. Joms gal jau buvo apie penkiasdešimt metų, kai mes nusipirkome namą šalia jų. Kadangi mano amžiaus vaikų mūsų gatvelėje nebuvo, aš dažnai nubėgdavau pas tas moteris, nes jos augino nedidelį rainą kačiuką. Tiesa, su tuo gyvulėliu aš galėdavau žaisti tik tada, jei namuose nebūdavo Elzės. Ji man kažkodėl neleido net į rankas paimti to mažo padarėlio. O ir iš viso man tada atrodė, kad Rožė – labai gera, o Elzė – pikčiurna. Manau, kad ir suaugusieji jas taip pat vertino.

Jau gerokai ūgtelėjusi supratau, kad abi seserys – nesutaikomi priešai. Kodėl jos taip nesutarė, nežinojau. Mačiau tik tai, kad abi tarpusavyje beveik nesikalba, kad abi turi savo gėlynus, netgi atskirus suoliukus kieme pasistačiusios. Rožė turėjo karvę, bet seseriai pieno neduodavo, o Elzė augino didelį pulką vištų, bet kiaušinius mieliau išdalindavo arba parduodavo, užuot jais aprūpinusi ir seserį.

Žiemą stebėdavausi, kodėl sniege įminti du takeliai: vienas į ūkio pastatą veda nuo kiemo pusėje esančių durų, kitas – nuo vadinamųjų paradinių durų. Pasirodo, kad abi seserys netgi nedidelį tėvų namelį buvo pusiau pasidalinusios: kiekviena savo pečių kūreno, atskirai valgyti virė, o ir jų aplankyti atvažiavę giminės pas kiekvieną seserį ėjo atskirai. Nors su tais svečiavimaisi irgi visko būdavę. Jei giminaičiai pirmiausia užsuka pas Elzę, Rožė jų nebeįsileidžia. Jei pirmiau ateina pas Rožę, Elzė juos sutinka kieme, pasilabina, šio bei to paklausinėja, o į vidų nekviečia.

Man tie seserų pykčiai buvo nė motais. Jų turėtas katinėlis seniai užaugo, tapo tingus ir piktas, prie namo augančios kriaušės skaniaisiais vaisiais nė viena pasivaišinti neleisdavo, todėl nebuvo jokio reikalo pas jas lankytis.

Kai baigusi mokykla išvažiavau į sostinę siekti mokslų, pas tėvus grįždavau retokai. Net neprisimenu, ar juos paklausdavau, kaip gyvena kaimynės – nedomino jos manęs. O kai po keleto dešimtmečių (jau tapusi našle ir užauginusi du vaikus) sugrįžau gyventi į tėvų namus, abi kaimynės jau buvo senučiukės. Galvojau, kad sulaukusios senatvės jos susitaikė, kad gyvena santarvėje, nebesibara ir viskuo dalinasi. Deja...

Kartą, kalbėdamasi su viena kaimo senbuve, paklausiau, kokia seserų nesantaikos priežastis. Tada ji man ir papasakojo jų istoriją...

Pasirodo, kad Rožė ir Elzė – dvynukės. Nuo pat mažų dienų jas abi vienijo tik vienintelis bruožas – abi mėgo gėles. Visais kitais būdo ir charakterio bruožais abi seserys skyrėsi lyg diena ir naktis, lyg lietus ir saulė, lyg kalnai ir upė. Rožė buvo svajotoja. Ji galėjo valandų valandas sėdėti lauke ant suoliuko užvertusi galvą į dangų ir „ganyti debesis“. Kai tai nusibosdavo, Rožė siuvinėdavo, skaitydavo knygas, bandė rašyti eilėraščius ir, žinoma, prižiūrėti gėles: tiek tas, kurios augo lauke, tiek tas, kuriomis visos palangės namuose buvo nustatytos. Dirbo ji kaimo bibliotekoje.

Elzė manė, kad knygų skaitymas, siuvinėjimas ir kiti „subtilūs dalykai“ – ne jai. Ji mėgo auginti daržoves, todėl valandų valandas praleisdavo nedideliame žemės sklypelyje šalia namo. Kadangi buvo fiziškai stipri, nesibaidė ir tokių darbų, kuriuos paprastai darydavo vyrai: kapodavo malkas, šienaudavo, pati daržui žemę susiardavo. Žinoma, ir gėlės jai patiko. Tik jas ji sodindavo vienoje namo pusėje, o sesuo – kitoje.

O didžioji nesantaika prasidėjusi tada, kai seserims buvo gal apie kokius 26-28 metus. Tuo laiku į kaimo mokyklėlę atvažiavo dirbti mokytojas. Jaunas, nevedęs gražuolis domino visas kaimo gražuoles, išaugusias į nuotakas. Merginos tirpo iš laimės, jei mokytojas jas pašokdindavo kaimo gegužinėje, pakalbindavo susitikęs gatvelėje. Bet bene daugiausia laiko jis praleisdavo bibliotekoje. Tikrai ne dėl Rožės ir jos žavesio, bet dėl jo paties organizuojamų knygų aptarimų, diskusijų. Žinoma, į tuos renginius ateidavo dažniausiai tik merginos. Ne dėl to, žinoma, kad joms labai rūpėjo kuo daugiau knygų perskaityti, o dėl to, kad visos norėjo padaryti įspūdį mokytojui.

Kadangi Elzė bibliotekoje, galima sakyti, nesilankė, mokytojas ateidavo pas ją į namus, ragino skaityti, pasakodavo įdomias istorijas. Jam norėjosi padaryti viską, kad kaimo jaunimas domėtųsi knygomis, jas skaitytų, aptarinėtų, šviestųsi. Į tuos mokytojo apsilankymus pas Elzę gal niekas dėmesio nebūtų kreipęs, jei pati mergina nebūtų pradėjusi skleisti gandų, kad jos draugystė su mokytoju kada nors pasibaigs vestuvėmis. Kai tos kalbos pasiekė ir Rožės ausis, toji labai supyko ant sesers, nes mokytojas ir ją labai domino. Nuo to laiko Rožė, vos tik mokytojas ateidavo į biblioteką, vaišindavo jį arbata, pačios keptais pyragėliais, sausainiais, meiliai šypsodavosi ir nesitraukdavo nuo jo netgi tada, jei į biblioteką ateidavo kiti skaitytojai.

Elzė, sužinojusi, kodėl Rožė taip staiga pradėjo kepti tiek daug pyragėlių ir neštis juos į darbą, ėmė veikti dar gudriau. Atėjusiam į svečius mokytojui ji visada pasiūlydavo karštos sriubos, skilandžio, naminių dešrų, o sužinojusi, jog mokytojas mėgsta blynus su varške, visada ir jų prikepdavo.

Kai Rožė apsižiūrėjo, jog iš namų pradingo labai brangiems svečiams taupyti skilandžiai, dešros, kai sužinojo, kas ir kodėl visa tai suvalgė, seserys mirtinai susipyko. Tuomet ir pasidalino namus, visokius daiktus, atsitvėrė po gabaliuką žemės, viena kitą vadino kaime dar negirdėtais pačiais bjauriausiais žodžiais...

Mokytojas, supratęs, kad šiame kaime jam ramaus gyvenimo nebus, išvažiavo dirbti į kito rajono mokyklą...

Ir atsitik tu man šitaip, kad abi seserys vos ne tą pačią dieną patyrė insultą. Garbaus amžiaus moterys (abiem buvo po 88-erius metus) buvo išvežtos į ligoninę, o iš ten – į slaugos ligoninę ir abi atsidūrė toje pačioje palatoje. Abiejų būklė buvo tokia sunki, kad čia jos tegalėjo tik žiūrėti į viena kitą ir nieko daugiau.

Rožė mirė žiemos pradžioje, o Elzė – trimis mėnesiais vėliau. Abi seserys taip ir nesusitaikė.

Artimieji Rožę palaidojo šalia tėvų. Kai mirė Elzė, buvo galvojama ją palaidoti visiškai atskirai (visą gyvenimą pykosi, gyveno atskirai viena nuo kitos, tai ir mirusios neturėtų gulėti greta viena kitos), bet kažkas iš giminaičių pasiūlė priimtiniausią išeitį: palaidoti ją priešingoje tėvų kapavietės pusėje. Taip bus lyg ir atskirai, bet tuo pačiu lyg ir kartu. Taip ir buvo padaryta.

Dabar kapinėse yra nelabai prižiūrimi keturi kapų kauburėliai: iš kairės guli Rožė, šalia jos – motina, tada tėvas, o už jo Elzė. Mirtis sutaikė...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis