Ko gero, pats tinkamiausias metas minėti Visų šventųjų dieną – ruduo. Ir ne dėl to, kad gamta miršta, kad buvę žali lapai sudžiūsta ir krenta, gėlės, kurios vasarą puošėsi gražiausiais žiedais, dabar styro sudžiūvusios ir apvytusios, pasidaro tamsu, nyku ir darganota. Ne. Visa tai kuria slogią nuotaiką. Aišku, tai padeda mums matyti mūsų gyvenimo trapumą ir laikinumą. Mąstyti, susikaupti. Bet, ko gero, nelabai kam tai teikia džiaugsmą. Nelabai rudenį gamtoje matyti vilties, kad tie augalai pavasarį vėl sužydės. Ne. Tikrai ne per tai siejasi ši šventė. O per tai, kad ruduo yra vaisių metas. Juk šiuo metu baigiamas rinkti metų derlius ir džiaugiamasi jo vaisiais. Tai pilnatvės ir apstumo metas.

Būtent tai mus labiausiai ir sieja su šiomis šventėmis. Pilnatvė, apstybė, vaisiai, džiaugsmas. Džiaugiamės, kad vasaros triūsas nebuvo veltui. Tai tarsi apdovanojimo metas už mūsų pastangas.

Būtent taip mus kviečia žiūrėti Visų šventųjų iškilmė. Pamatyti tą, kitą, pusę, kurią nelabai galime įžvelgti tiesiogiai žvelgdami pro langą. Tam yra reikalingas kitoks buvimas. Kitoks žvilgsnis. Kitoks mąstymas. Jis neateina tiesiogiai iš gamtos. Jis ateina iš tam tikro santykio su gamta. Tam tikro santykio su žmogaus veikla. Santykio su pačiu gyvenimu.

Kad tai galėtumėme geriau suprasti, reikia atsiversti šios dienos Evangeliją pagal Matą, kurioje užrašyti garsieji Jėzaus palaiminimai. Būtent jie yra raktas, padedantis suprasti šiandienos šventę. Jėzus visada mus ragina žvelgti plačiau, eiti toliau, suprasti geriau.

Kai žiūrime į šventuosius, tai dažnai juos matome tiesiog kaip gražius abrozdėlius, kaip spalvotus rudenio lapus, krentančius nuo medžių. Jie gražūs, bet negyvi. Tobuli, bet tolimi ir šalti. Tačiau šie dalykai tėra tik detalės, kaip rūbas, kuris liko sunešiotas ir kurį būtina keisti.

Todėl, kaip jau ir minėjau, čia reikalingas kitoks žvilgsnis. Evangelija mums šiandien net devynis kartus kartoja vieną ir tą patį žodį, tarsi šaukdama, ragindama. Šis žodis yra palaiminti. Na, aišku, čia visi sutiks, kad šventieji yra palaimintieji. Kadangi jie šventi, tai ir palaimintieji. Arba šventi dėl to, kad palaimintieji. Na, bet čia juk jie, o mes tai ne tokie. Mes juk nesame nei palaiminti, nei šventi. Ir tada mes vėl grįžtame prie tų krentančių rudenio lapų. Kurie gražūs tik akimirką, o vėliau iš jų nieko nelieka.

Tačiau Evangelija yra skirta visiems. Jėzus nekalbėjo atskirai tik kažkam. Jis kalbėjo visiems, kas Jo klausėsi. Todėl ir šventieji – tai tie žmonės, tokie kaip ir mes, bet jie klausėsi Jo žodžio. Jie patikėjo tuo, kas mums atrodo yra neįmanoma, kad tas Jėzaus žodis skirtas būtent jiems. Todėl žodis palaiminti yra skirtas ir mums. Šį žodį į lietuvių kalbą galima versti ir kitaip. Palaiminti arba laimingi. Tai šventieji yra tie, kurie yra laimingi. Na, čia irgi galėsime sakyti, kad taip, tai jie laimingi, bet ne mes. Mums ir tas blogai, ir anas. Blogai, nes pratę viskuo skųstis. Bet laimė nėra išorinis dalykas. Laimė yra vidinė darna.

Bet paklausykime, į ką Jėzus atkreipia mūsų dėmesį. Kokie tie laimingi žmonės? Jis sako laimingi tie, kurie yra dvasingieji vargdieniai, liūdi, romieji, alksta ir trokšta teisybės, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojami dėl teisybės, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Ar bent viename dalyke atpažinote save? Ar turite tą dalyką, kuriame esate palaiminti? Matote, kokie mes esame panašūs į šventuosius. Kokie panašūs mūsų visų troškimai. Ir liko pats svarbiausias dalykas, ką padarė šventieji - atsiliepti į tai ir taip gyventi. Oi ne! Pasakysite, kad labai sunku? Aišku, nėra lengva. Bet yra įmanoma. Manau, kad ir jie bijojo, abejojo, bet nepasidavė ir ėjo pirmyn. Jie tikėjo, kad Jėzaus pasakyti žodžiai yra skirti jiems. O juolab jie troško Jo pažadų, kurie skamba taip: jų yra dangaus karalystė, jie bus paguosti, jie paveldės žemę, jie bus pasotinti, jie susilauks gailestingumo, jie regės Dievą, jei bus vadinami Dievo vaikais. Ar ir čia atradome bent vieną iš šitų pažadų, kurio trokštame? Jei taip, tai reiškia, kad tai ir mūsų kelias.

Paskutinis dalykas, į ką dar Jėzus kreipia mūsų žvilgsnį, yra šis: būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Šiuose žodžiuose yra mūsų uždavinys. Šventieji yra linksmi ir džiūgaujantys žmonės ir ne dėl to, kad jiems viskas lengva, kad viskas sekasi. Ne. Jie negyvena šiuo pasauliu ir jo pažadais ar madomis. Jie dažnai jame nerado vietos, per mažas jis jiems atrodė ir norėjo kažko daugiau. Jie būdami žemėje gyveno dangumi.

Pabandykime ir mes taip gyventi. Gal tada ir dangus bus žemėje?

Kun. Deimantas BRAZIULIS