Rugsėjis - keistai akcentuotas rinkti žinias... Šiuo laiku daugiausiai kalbame apie mokyklą, mokytojus, Europos paveldo dienas, muziejų kelią... Įdomu, kad yra žmonių, kurie savo pažinime, patirtyje, veikloje talpina viską. Tokia legendinė dabar Švenčionių rajono muziejaus filialo Reškutėnuose vadovė, buvusi mokyklos direktorė, knygų sudarytoja ir leidimų iniciatorė Viktorija Lapėnienė. Pati ne iš šių vietų: nuo Anykščių kilusi atitekėjo į Reškutėnus. Su vyru Kazimieru susipažino, kai mokėsi Švenčionėlių vidurinėje mokykloje. Jos būsimasis, baigęs lietuvių kalbą, mokytojavo. Bažnyčioje sutuokė kun. Jonas Laurucevičius-Lauriūnas. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1995 m. baigė teologiją ir iki pagrindinės mokyklos uždarymo dirbo tikybos mokytoja. Visoje tolesnėje p. Viktorijos veikloje teologijai tenka pagrindinis vaidmuo, bet ji niekada neneigė ir anksčiausiojo – gamtameldiškojo – Lietuvos kultūros sluoksnio.

Muziejaus signatarų pėdsakai

P. Viktorijos atida, meilė supantiems ir atsilankantiems žmonėms, vietovei, kurioje puoselėjo kultūros vertybes ir saugojo senąsias – neišsenkama. Jos apdovanojimų jau nesuskaičiuosi, iš padėkų jai gali supilti nepasiekiamiausią piliakalnį. Net ir šiandien, kalbėdami apie Reškutėnus, kaip kultūros ir istorijos, bendruomenės sambūrių vietą, nuostabų amatų centrą, negalime ignoruoti jos įdirbio, pastangų visais asmeniniais ir visuomeniniais būdais garsinti vietovę. Visos veiklos bendruomenėje pamatas – jos kūrybos statinys, tad po jos einantiems viskas klojasi lengviau. Nemanau, kad p. Viktorijos per ilgus metus sukurtas rėmimo prašančiosios įvaizdis daug kam patrauklus, kad atneša daug šilumos į jos namus, bet ji, vieną kartą supratusi mokytojo Izidoriaus Kazakevičiaus priesakus, juos, kad ir besižemindama, bet išdidžiai vykdo iki šių dienų.

Meilės gimtajam kraštui avilys – mokykla. Kas gi tas joje dirbęs I. Kazakevičius? Dar apie 2000 metus V. Lapėnienė rašė „Jau senokai ruošiausi aprašyti mokyklos muziejų, bet vis nesiryžau. Rašyti pradėjau, kai suvokiau, kad svarbiausia perduoti tą tvyrančią meilės dvasią, kurią Izidorius Kazakevičius su begaliniu darbštumu kūrė beveik visą gyvenimą“. Pamenu, kuomet ji, dar direktoriaujanti, nors ir atlaidi, vis paburnodavo, kad Izidorius visokį šlamštą į mokyklą tempia, nedorai elgiasi... Tik vėliau ji sakėsi supratusi, kad daugelis jo nuodėmių „atėjo“ dėl valdžios nedėmesio, atsainaus žiūrėjimo į jo kaupiamuosius darbus, žmonių nesugebėjimo ar per skubėjimą prarasto noro suprasti jo darbo svarbą jaunimui. Gausybė žmonėms nebereikalingų buityje daiktų pas jį įgavo žymiai svarbesnį, tarsi antrą gyvenimą. Į krūvą suėję seni daiktai atskleidė apylinkių žmonių tolimą ir ne tokią tolimą praeitį, kuri pasitarnavo dabar gyvenantiems ir ateityje gyvensiančioms kartoms. Jis, o vėliau ir p. Viktorija, nekreipdami dėmesio į vietos stoką, inventoriaus nebuvimą, temperatūros svyravimus labai norėjo sukauptą turtą išsaugoti. Daugelio dabar įžymių žmonių palikti įrašai apie nostalgiją sukėlusius jų ar jų tėvų vaikystės atšvaitus privertė muziejuje palikti įrašus, kurie tapo paskata, o gal baime būti pagarsintam, tobulėti net aukščiausiai valdžiai... Daugelis jų tapo nors ir smulkiais, bet rėmėjais. Man teko pas p. Viktoriją lydėti ne vieną turistų grupę, kuomet ruošiau knygas – Ignalinos miškų urėdijos urėdus. Visi buvo nustebę tokiame savo valdomame užkampyje tokią ryškią šviesą suradę... keliai blogi, eksponatai reikalauja dėmesio... bet tokie mieli, nepakartoti, autentiški... O gal tai buvo nereali V. Lapėnienės charizma? Neatrinksi.

Kaip I. Kazakevičius pradėjo muziejaus „gimdymo“ darbus? Kaip visada – iš niekur, iš buities, iš gyvenimo. Jis rašė, kad buvo pavogęs dėdės Gabrio skrynelės užraktą, o jį su A. Urbono piemeniu apkeitęs į du „Salaziečių žinių“ žurnalus. Apgavystė paaiškėjo, tėvas nubaudė ir nuvedė pas Urboną, kad žurnalus jam gražintų. Išmintingasis A. Urbonas nemušė, bet pasakė, kad vaikas gal laikraščius myli... tuos pačius gražino ir dar du davė bei „Jaunimo draugus“ pridėjo (matyt jo knygnešio būta). Taip pradėjo rinkti spaudą. Vėliau ji tapo sena, saugotina. Pas kaimų senolius rado ir kitų leidinių. Tėvo bausmė tapo muziejininkystės pradžia, pagimdė parapijos metraštininką, istorijų kūrėją, praeities puoselėtoją.

Muziejus

Muziejus pradėjo kurtis pastate, kurį 1931 m. Švenčionių „Ryto“ draugija nupirko už 600 USD iš to paties A. Urbono ir padovanojo Reškutėnų lietuviškai pradinei mokyklai. Po dvejų metų per Petrines supleškėjo visas kaimas – nuo mokyklos iki bažnyčios – 62 ūkininkų sodybos. Viename jo gale liko sveika bažnyčia, kitame gale – mokykla. Tai buvo stebuklas. 1938 m. uždarė lietuvišką mokyklą, apie metus mokiniai buvo mokomi slapta, einama iš gryčios į gryčią. 1962 m. pastačius naują mūrinę mokyklą, senoji medinė mokykla buvo remontuota ir pritaikyta gyventi mokytojams. Vakarinėje pastato dalyje apsigyveno Šapokai, o rytinėje J. Paukštytė. Mokytojams Šapokoms išvykus iš Reškutėnų, liko tušti 3 kambarėliai, kur 1974 m. pavasarį mokytojas Izidorius įrengė pirmąją muziejaus ekspoziciją – jai šiemet 45 metai. 1977 m. išvykus mokytojai J. Paukštytei, liko dar 3 kambarėliai, kuriuose pamažu ėmė rinktis nauji eksponatai. Išnaudojęs visą mokyklos pastatą, I. Kazakevičius ekspozicijai pritaikė greta esančią malkinę. 2009 m. atėjo raštas, kad mokyklos pastatas įtraukiamas į saugomų objektų rejestrą. Dabar muziejus – senojoje mokykloje, o naujoje – modernus bendruomenės, amatų centras, biblioteka.

Muziejuje ir senovinė rašomoji mašinėlė, Kristaus kančios, liturginiai atributai, buities rakandai, tikėtina - Napoleono vežimo ratas, nežinia iš kur atgabentas meteoritas, smuikas, kitokie muzikos instrumentai. Kitur – buvusių mokinių nuotraukos, jų likimų aprašymai. Įdomu, kad ir žymūs, ir „paprastieji“ – visi šalia, nes I. Kazakevičius manė, kad taip galime geriau suprasti gyvenimo prasmę ir kiekvieno žmogaus paskirtį bei lemtį, kad taip giliau suvokiame laikmečio intervencijas, kiekvienos pragyventos dienos prasmę. Pats I. Kazakevičius mokėjo vokiečių, esperanto, suprato lotynų, latvių kalbas, domėjosi graikų ir italų kalbomis, lenkų – neišvengiama norint išlikti. Gal todėl buvo pradėta formuoti ekspozicija „Tautos motina“ – apie lietuvių kalbą lenkmečiu. 2001 m. spalio 5 d. V. Lapėnienės iniciatyva, tikintis stipresnio, moksliškesnio palaikymo, Reškutėnų muziejus tapo Nalšios muziejaus filialu.

Ypatingai didelę svarbą Reškutėnų istorijai suteikė dr. archeologo A. Girininko, V. Vaitkevičiaus, V. Juodagalvio (dūkštietis nuo Ignalinos r.) ir kitų kasinėjimai. Politikai lankstosi tik istorijai. Archeologija nemeluoja, o garbusis A. Girininkas sakė, kad Reškutėnai – tikrasis Lietuvos nekropolis, netoliese – polinė gyvenvietė ir daugybė kitų mūsų autentikai svarbių dalykų. Jis buvo teisus sakydamas ir tai, kad daugeliui respublikinės reikšmės muziejų dalis iškasamos autentikos yra nereikšminga, bet labiau atskleistų konkrečios vietovės unikalumą, tik reikia tinkamą saugos sistemą muziejuose įsiruošti. Aišku, taip neįvyko, nes valdžios intelektas supranta saugos sistemą, bet nesupranta kam ji muziejuose... Reškutėnų muziejuje prisiglaudė tik dar mažiau reikšmingi radiniai. Ir tai nuostabu! Bent šis tas.

Ponia Viktorija sako, kad sprendimą vadovauti muziejui po steigėjo mirties ji priėmė apsilankiusi pas jo brolį, kuris paprašęs, kad šioji paglobotų muziejų. Aš iš jos pasisakymų šia tema manau, kad ją įpareigojo suprastas pavaldinio veiklos sakralumas, gal šiokia tokia įsikalbėta moralinė skola, kad ne visuomet mokėjo jį suprasti... Daugiau galimybių teikė ir artėjanti nepriklausomybė. V.Lapėnienė dalyvavo kultūros renginiuose ir kongresuose su signataru Č.Kudaba, ir respublikiniame Rytų Lietuvos kultūros gaivintojų sambūryje kartu su signataru Č.Juršėnu, meiliai iki šiol bendradarbiauja su Švenčionijos klubu, rezistencijos ir kitais įprasminimo rūpesčiais dalijasi su nuostabiu, originaliu skulptoriumi Juozapu Jakštu, bendruomenės pirmininke, jos idėjų pasekėja Jane Petkūniene. Tikras lobis Reškutėnams – profesionalė, kultūrininkė, mokslų daktarė, politikė Regina Mikštaitė-Čičiurkienė, daug padeda tylioji renginių siela bibliotekininkė Dangira Lapėnienė.

Ant slenksčio 85-ti

Iki šių dienų nueitas ilgas kelias. Jai teko prasmės ieškoti ne tik muziejui, bet ir mokyklai. Mažėjant ugdytinių ji pradėjo bendradarbiauti su Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, mokykloje buvo įkurta audimo klasė. Joje vyko ir respublikinės stovyklos. Kur pradžia? Archeologas p. Viktorijai padovanojo 4 tūkstančių metų akmeninį verpstuką, aptiktą Reškutėnuose. Šis eksponatas išprovokavo veikti. Pavasarį apėjo visus kaimus, surinko pirmąją ekspoziciją apie audimą, įsitraukė į senovinių daiktų rinkimą. Surinko per tūkstantį eksponatų. Verslininkas, buvęs Viktorijos mokinys, iš senos sodybos atvežė priekabą oblių, verpimui, audimui skirtų detalių bei kitokių senienų. Vėliau mokykloje įsikūrė gamtos kabinetas, buvo eksponuojamos iškamšos, drugių kolekcijos, vyko edukacinė veikla. Apylinkėse net avys buvo auginamos, kad „nuėstų“ paukščiais pasipuošiančias salas, mokykloje pristatinėjami tarptautiniai projektai... Jai įdomu būtų pakasinėti ir suprasti, kokius archeologinius lobius slepia ežerų salos, bet negalima – paukščiams svarbios vietovės... Galima tik pasidžiaugti, kad kaimo išeiviai – jau a.a. darbštuolis, kūrybingasis mokytojas Petras Mikštas, į Visagino Garbės piliečius pretenduojantis profesinės mokyklos direktorius Vytautas Petkūnas, kiti. Matyt gerą pavyzdį turėjo.

Tame verpete dažnai užmirštama tai, kad Muziejų naktų pradininkė Lietuvoje – nežymaus Reškutėnų muziejaus vadovė p. Viktorija Lapėnienė. Tuomet dirbau Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologe ir mes negalėjome atsistebėti, iš kur paprastai kaimo mokytojai vos nepriklausomybės aušroje tiek smalsumo – atrasti, o vėliau drąsos – susirašinėti su prancūzais, įsijungti į tarptautinių renginių tinklą... Juolab, kad tuomet labai dažnai ši diena sutapdavo su Sekminėmis, kurioms jėgas susiurbdavo kiti renginiai... Prisijungimo prie tarptautinės šventės pradžioje visas kaimas skaptavo kelmus, juose degino ugnį, tempė iš namų keptuves ir kepė aukštaitiškam savitumui būdingą kiaušinienę.. Unikaliai bendra.

Panašiai – tik ne naktį – visuotiniame bendrystės džiaugsme vykdavo daugybė kaimo švenčių, betarpiškos paskaitos ir ekskursijos muziejuje. Senosios kultūros laikus šiose apylinkėse minėjo ne tik paskaitos, bet ir muziejaus kieme p. V. Lapėnienės iniciatyva stovinčios kelios ąžuolinės skulptūros - baltiški simboliai, kuriuos padarė tautodailininkai J. Jakštas, A. Seibutis ir E. Židonis. Kaimas renkasi prie kryžiaus rezistencijai atminti, į kurią po akmenį nešė visi. Rezistentus, partizanus ir jų biografijas, artimųjų likimus pasakoja garbioji muziejininkė, klausiusi ir senelių, ir priaugančiosios kartos. Neužmiršo jos ir televizijos. Ji gal tik kino operatorius savo garbiame amžiuje – kitų metų liepos viduryje minės savo 85 metų jubiliejų - sparčiu ėjimu į piliakalnius, Rėkučių gynybinį pylimą (driekiasi tarp Ignalinos ir Švenčionių r., iš lėktuvo apžvelgiamas iki Tauragnų), apžvalgos bokštą, paukščių regyklas belydėdama ir pasakodama bei sparčiai valtimi besiirstydama išgąsdindavo. Ir kalba jos vis nesibaigia...

Kitas p. V. Lapėnienės didžiulis kultūrinės Izidoriaus veiklos tęstinumo gražumas – naujas formas įgavusio metraščio rašymas. Dabar per projektus ir kitokius rėmimus gautos lėšos, kurių pagalba nuolat teisingai poligrafiškai leidžiama „Mažoji Reškutėnų kronika“, ten gyvenusių, dirbusių žmonių kūrybos rinktinės, atsiminimai, kryždirbystės aidai. Viena paskutinių – jos sudaryta kunigo Napoleono Norkūno knyga „Myliu, mylėjau ir mylėsiu“. Į Reškutėnus jis atvyko 1970 m., kunigavo 14 metų, o muziejininkė jo rankraščius saugojo apie 40 metų... Pradžioje namuose, paskui muziejuje. Į knygą, kurią išleido UAB „Utenos Indra“, pateko tik dalis jo kūrybos. Kitkas saugoma muziejuje. Taip dalijasi dauguma jos ruoštų leidybai leidinių... pinigai. Gal pati ruošdama įvairius projektus ne visas politines aktualijas sužiūri ir pritaiko... Visus savo „kūdikius“ - knygas ji sutinka perpildytoje žiūrovų salėje, į kurią renkasi kraštiečiai ir to krašto istoriją gerbiantieji. Tyliu, nuosaikiu balsu ji papasakoja apie visus įkvėpusius darbui, šalia buvusius, dėkoja, visais džiaugiasi ir mergaitiškai kuklinasi pagirta. Pagirta būt taip ir neišmoko... iki šių dienų su visais nesavanaudiškai dalijasi jai dovanotomis gėlėmis... Kodėl nuolat vadinu ją ponia? Ji paprasta, bet tokia – kukliai solidi, iškili, pakili, na, žodžiu, ponia.

Dalia SAVICKAITĖ