Neseniai, spalio 3 d., sukako lygiai 100 metų nuo žymaus, įvairialypio talento poeto Eduardo Mieželaičio gimtadienio. Jo kūryba stipriai pakeitė literatūros, ypač poezijos, kryptį, vedė nelengvais okupacijos metais į atsinaujinimo kelią. Toks buvo ir bus mūsų visuotinis įsitikinimas. Matyt, to net didžiausi jo kūrybos skeptikai negalėtų nuginčyti. Galbūt ginčytis neverta ir neįmanoma būtų tik su nusiteikusiais visą praeitį neigti, užmiršti ar apsitverti politikavimo sienom.

Čia tikslinga būtų prisiminti vienos sostinėje sutiktos geros gimnazijos lituanistės, mokytojos ekspertės išsakytą neigiamą nuomonę apie E.Mieželaitį. Ji teigė, jog jis buvo komunistas, visą laiką sėdėjęs aukštose valdžios kėdėse, o svarbiausia buvo gavęs net Lenino premiją. Anot jos, todėl jo kūryba neverta nė grašio ir neverta ta tema toliau aušinti burnos.

Mane paveikė jos išsakytos mintys, pasidarė nejauku ir baisu, kai tai išsako ne koks nors tamsus žmogus, o mokytoja ekspertė. Nemanau, jog dauguma šios profesijos žmonių taip mąsto, bet visgi, kas privedė mano pažįstamą moterį prie tokios apgailėtinai klaidingos minties?

Žinau, jog E.Mieželaitis nuo jaunų dienų buvo pogrindžio komjaunuolis, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais dirbo jaunimo laikraščio redaktoriumi, vėliau – LLR JS CK sekretoriumi, karo metais pasitraukė į Rytus, buvo lietuviškos divizijos korespondentu, vėliau grįžo į Lietuvą, 1959-1970 m. jis dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku. Ten dirbdamas jis buvo ypač dėmesingas jauniems kūrėjams, juos visaip rėmė. Jis buvo įsitikinęs, jog talentams pradžioje reikia pagalbos, o nemokšos dažnai prasimuša patys. Būdamas šios sąjungos vadovu, jis tapo savotišku poezijos atnaujinimo iniciatoriumi, rėmė kūrėjų teisę į naujoviškumą.

1962 m. jis parašė savotišką epą laisvėjančiam žmogui, šį eilėraščių ciklą pavadino „Žmogus“. Šiame rinkinyje jis, panašiai kaip amerikiečių poetas V.Vitmenas, gėrisi žmogumi, žavisi jo darbais. Jis tvirtai laikosi nuomonės, jog žmogus kūrėjas yra įdomesnis, reikalingesnis pasauliui, negu pasyvus vartotojas ar piktžolių sėjėjas. Juk tikrumoje ta pati žmogaus ranka ir stato, ir griauna, bet vis dėlto toji žmogaus ranka daugiau sukuria negu sugriauna ar suvartoja. Sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulis, jei būtų antraip.

Šiame rinkinyje poetas sukūrė savotiškus, prasmingus himnus žmogaus kūnui, akims, rankoms, širdžiai ir net kraujui, naujoviškai poetizuodamas žmogaus ir gamtos visumą, vienovę.

Už šią knygą E.Mieželaičiui buvo suteikta Lenino premija (prieš tai tokią premiją turėjo skulptorius G.Jokūbonis už „Pirčiupių motiną“, o vėliau – rašytojas J.Avyžius už romaną „Sodybų tuštėjimo metas“).

Norėtųsi pabrėžti, jog ir tais nelengvais laikais tokia premija būdavo teikiama dažnai už tikrai reikšmingą ar prasmingą kūrybą. „Žmogus“ buvo išverstas net į 32 pasaulio šalių kalbas, o E.Mieželaitis premiją gavo chruščiovinio atlydžio metais, kai jau buvo demaskuotas Stalino kultas, kai atsirado nemažai laisvesnio gyvenimo ženklų.

Gavęs premiją E.Mieželaitis jau galėjo laisviau kurti, jo kūryboje atsirado daugiau modernizmo bei eksperimentų. Išaugo ir E.Mieželaičio įtaka ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje. Man žinoma, jog E.Mieželaitis padėjo pradedančiam rusų poetui A.Voznesenskiui išleisti poezijos rinkinį. Įsimintinos liko A.Sutkaus nuotraukos, kur sėdi mūsų ir rusų poetai, antroje pusėje užrašas: „Mylimas Eduardai, mielasis – visada noriu būti štai taip su Tavimi – greta, poezijoje, gyvenime, amžiuose – ir tegul visi pastimpa iš pavydo“.

1964 m. išėjo knyga „Lyriniai etiudai“, 1971 m. – „Antakalnio barokas“ ir kt. leidiniai, sudaryti iš eilėraščių, kelionių užrašų, filosofinių apmąstymų, portretinių charakteristikų ar memuarų. Ši daugiašakė ir daugiasluoksnė kūryba iš skaitytojų reikalauja didesnės erudicijos ir platesnių žinių.

Paskelbus nepriklausomybę E.Mieželaitis dėl garbaus amžiaus, sveikatos problemų ar kitų motyvų save laikė užmirštu, vienišu, niekam nereikalingu, nors tokiu jis nebuvo. Bičiuliai ne kartą kalbino poetą pasirodyti, paskaityti ką nors metų skaitymuose, bet visuomet išgirsdavo neigiamą atsakymą.

Paskutinis E.Mieželaičio autobiografinis kūrinys, parašytas per 3 mėnesius iki jo mirties, yra „Nereikalingas žmogus/akcentai“. Jis prasideda nuoširdžios išpažinties tonu, pirmas sakinys yra: „Būčiau verčiau negimęs. Bet gimiau, ir šią nelengvą likimo dovaną tenka nešti iki galo.“ Toliau autorius mini ryškesnius savo gyvenimo tarpsnius, juose gausu įvykių ir personažų, apie kuriuos tik jis vienas galėjo taip papasakoti. Ypač sukrečia pasakojimas apie pirmąsias karo dienas, praleistas Minske ir Maskvoje, niekur nieko panašaus apie tai skaityti neteko.

Taip pat ypatingi šio esė puslapiai, skirti nors ir neįvardintam pilkajam kardinolui G.Zimanui, nuodugniai aprašyta jo galia ir veikimo būdai. Jaunystės poeto eilėraščiai buvo švelnūs, išreikšdavo emocinius išgyvenimus, nuoširdžią išpažintį, o tai prieštaravo tuometiniams pokario poezijos reikalavimams. 1946 m. jo kūryba buvo apkaltinta beidėjiškumi ir dekadentizmu, ir jis vos per plauką neatsidūrė Sibire. Jis buvo priverstas atsisakyti intymios gaidos, turėjo kurti pagal politinio aktualumo kriterijus. Jis buvo išmuštas iš natūralios kūrybinės raidos, kas vėliau tapo jo įnirtingais ginčais su stalinizmu, atsirado savigraužos tema.

Nėra jokio pagrindo teigti, jog jis buvo nepriklausomybės oponentas. Testamente jis aiškiai deklaruoja: „Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybė ji turėtų išlikti ir ateityje.“ Toliau jis pabrėžia: „Didžiausia mano meilė buvo Poezija, riteriškai jai tarnavau, visa kita veikla buvo tik balastas.“ Mums visiems, ypač dabartiniams jo poezijos skaitytojams, verta atidžiai įsigilinti į šiuos žodžius, atmetant visą jo politinę darbinę veiklą. Matyt, nevisiems pavyksta tai padaryti, galbūt dėl to ir E.Mieželaičio gimimo dienos šimtmetis buvo minimas per kukliai, siaurame rate. Pravartu būtų prisiminti jo labai prasmingus žodžius apie mūsų kraštą: „Čia Lietuva, čia lietūs lyja...“ Tikiu, jog lietaus vanduo neišplaus iš mūsų atminties E.Mieželaičio vardo ir jo kūrybos. Jis visuomet bus mums reikalingas, nevienišas, neužmirštas, nes lietuvių poezijai to labai reikia. Galbūt iš šio teksto filosofas A.Juozaitis pritaikė naujai kuriamam judėjimui pavadinimą – „Lietuva yra čia“.

Zenonas DUKSA