Mes turime 416 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4010
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20211
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96241
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Darbas su vaikais buvo Aldonos Papšienės pašaukimas

2019 m. spalio 5 d., šeštadienis, Nr.73 (1893)

Spalio 5 dieną minime Tarptautinę mokytojų dieną. Kiekvienas savo kelyje sutikome mokytojų, kurių vardų iš atminties neištrina laikas. Dar sunkesnė dalia tenka tiems, kurie ne tik moko, bet ir aujlėja, kurie gyvenimo keliu pradedančiam eiti žmogučiui suteikia ne tik žinių, bet ir moko nepasiklysti gyvenime. Šio mano pasakojimo herojė - Aldona Papšienė, kurią, manau, pažįsta ir prisimena ne tik Švenčionėlių miesto, Švenčionių rajono, bet ir po visą Lietuvą ir už jos ribų išsibarstę buvę Švenčionėlių internatinės mokyklos auklėtiniai. Pradėti šį pasakojimą norėčiau nuo gerb. Aldonos prisiminimų apie vaikystėje karo metu patirtus išgyvenimus.

- Rugsėjo pradžioje buvo paminėta 80-ies metų sukaktis nuo to baisaus karo, kurį vadina Antruoju pasauliniu karu, pradžios, pavasarį bus 75 metai kai jis baigėsi. Tos datos – tai ištisos kartos gyvenimas, pilnas įvairiausių išbandymų. Mes gyvenome Laužėnuose. Karo pradžios ir vokiečių atėjimo neprisimenu. Atmintyje išliko tik epizodai, kaip vokiečiai važinėdavo po kaimus ir varydavo žmones naktimis budėti prie geležinkelio. Eidavo dažniausia tėvas. Stovėdavo žmonės kas kilometras, kad rusų partizanai neprieitų. Mano atminty išliko tos akimirkos, kai tėvas atsisveikino išeidamas. Juk nežinojai, grįš ar ne. Žinoma, vokiečiai tuos žmones prižiūrėdavo. Vieną kartą užėję rusų partizanai išsivedė tėvą kaip vedlį prie geležinkelio. Daug baimės tada patyrėm, tėvas negrįžo keturias paras. Rusų partizanai tada vokiečių ešaloną nuo bėgių nuleido.laimei, tėvas sugrįžo.

- O kaip Švenčionėliuose atsidūrėte iš Laužėnų?

- Karo metu sunkiai susirgau kokliušu, po to plaučių uždegimu. Vilties, kad išgyvensiu, nebuvo, bet ačiū felčeriui Bagdonui, kuris ne tik atvažiuodavo nakties metu, tėvas atsiveždavo iš Švenčionėlių, bet po to ir mane vieną naktį įvyniojo į senelio kailinius ie antklodę ir atsivežė felčeris į Švenčionėlius. Atmintyje išliko didelis ir apšviestas namas, tikriausiai mėnulio. Tas namas ir dabar prie buvusio internato stovi. Prisimenu, kaip mane vakarais ant rogučių vežiodavo. O tėvai irgi vėliau persikėlė į Švenčionėlius. Nes tėvas pasakojo, kad atvažiavę armijos krajovos nariai labai sumušė senelį, nes neatidavė gerojo arklio. Beje, mano senelis turėjo plytinę Laužėnuose ir darė plytas. Iš tų plytų Švenčionėlių geležinkelio stotis statyta, net namo, kuriame dabar gyvenu, kaminas iš senelio darytų plytų sumūrytas. Po sumušimo ryte senelis liepė tėvui su savo žirgu dingti kur nori, ir taip tėvas 1943 m. žiemą atsidūrė Švenčionėliuose. Iš pradžių gyvenome pas felčerį Bagdoną mažame kambarėlyje. Tame kambarėlyje mes išgyvenome kol persikėlėme į buvusį karininko namą, ten jau buvo du kambarėliai, ten ir karo pabaigos sulaukėme.

- O kokia buvo ta karo pabaiga? Kokia ji išliko atmintyje?

- Baisi ir žiauri buvo karo pabaiga. Tuos vaizdus aš labai dažnai prisimenu... Nors buvome paklusnios, bet išgirdusios, kad vokiečiai bėga, nusileidome pasižiūrėti. Tame name, kur vėliau Panavaitė gyveno, buvo daug matelinių lovų, tai mes ant jų pašokinėjome. Tiesa, po to mama mums parodė, kaip vokiečiai bėga – gavome dilgėlių. Anksti ryte išgirdome, kaip mama žadina tėvą ir sako: „žiūrėk, rusai eina“. Žiūrėdamos pro langą pamatėme, kaip geležinkeliuku eina rusų kareiviai. Įstrigo dėmėta jų apranga. Man, vaikui, keistai atrodė, kaip čia žmonės margi eini. Taip Švenčionėliai tyliai, ramiai buvo užimti, bet ramybė baigėsi, kai vokiečiai bombardavo Švenčionėlius. Kai pamatėme degančius Švenčionėlius, bėgome slėptis į rūsį. Tilpome ne visi, tėvas liko viršuje. Slėnyje buvo kareivių lauko virtuvė, buvo ir kareivių. Vieną ar kelias bombas vokiečiai numetė į Miško gatvę. Nuo smūgio tėvą išmetė į gatvę. Tėvas liko gyvas, o štai nemažai rusų kareivių žuvo. Jie palaidoti karių kapuose. Atsimenu, kaip perlipome sužeistą arklį. Argi gali pamiršti tuos šauksmus, aimanas, ar kaip sunkiai sužeistas kybojo ant tvoros ir prašė vandens. „Vodi“ buvo pirmas mano išgirstas žodis. Su mama mes bėgome iš Švenčionėlių į Laužėnus. Bėgome per liepsnojantį rugių lauką. Miežionėlių kaimo mes nepasiekėme, pasukome per sodą. Mama vedėsi karvę, ant kurios sėdėjo sesuo, o aš ėjau šalia. Tam sode, aptvare, ganėsi gyvuliai, kurie priklausė dvarininkui Vinikui. Prisimenu, kaip du buliai pradėjo artintis, ir aš, matyt, pradėjau iš baimės šaukti. Atbėgęs Vinikas ne mūsų puolė gelbėti, o, nustūmęs sesę nuo karvės, norėjo iš mamos karvę atimti. Nežinau, kuo būtų viskas pasibaigę, jei vienas kareivis nebūtų pribėgęs ir neatėmęs iš Viniko virvės, kurią padavė mamai, taip mes vakare pasiekėme Dotinėnus, o ryte – Laužėnus. Atsimenu ir tą epizodą, kaip degantys Švenčionėliai priminė fakelą. Štai tokie prisiminimai iš karo visą gyvenimą lydi mane, ir kai dabar apmokymu metu važinėja karinė technika, kai poligone dungsi sprogimai, jie vėl atgyja visu baisumu. Kartais tuos vaizdus ir sapnuoju, - vaikystės prisiminimais dalinasi gerb. Aldona Papšienė.

- O kada vėl grįžote į Švenčionėlius?

- Tėvas grįžo anksčiau ir dirbo geležinkelyje, o mes kiek vėliau. 1946 m. rugsėjo 1 d. į mokyklą aš jau ėjau Švenčionėliuose. Tada mes, išsinuomoję kambarį, jau gyvenome Miško gatvėje. Keista, kai pagalvoji, visas mano gyvenimas sukosi nedidelėj erdvėj. Čia ir keliose vietose gyventa ir dirbta netoli namų...

- Aldona, o kodėl pasirinkai pedagogės kelią?

- Pasirinkau iš būtinybės, nes kai baigiau 7-ias klases, tėvas pasakė: „Mokslų gana. Aš su lopeta gyvenu ir tu pragyvensi.“ Mes gyvenome labai kukliai. Mokėsi jaunesnė sesuo, o po karo buvo gimusi jauniausia. Tėvo sprendimas buvo, kad aš turiu dirbti. Įsivaizduokit mane, vos 7 klases baigusią. Kur ir ką aš dirbsiu? Mama buvo progresyvesnė, ir mes sugalvojome avantiūrą. Nors aš labai norėjau važiuoti į Vilnių, būčiau buvusi agronomė, bet mama pasakė: „Apie Vilnių nesvajok, o eik laikyti egzaminų į pedagoginę mokyklą. Čia bent bulvių ir pieno tau galėsiu duoti.“ Tėvas gal trejus metus nežinojo, kad aš mokausi. Kiekvieną rytą aš „išeidavau“ į darbą, reguliariai parnešdavau savo stipendiją – atlyginimą. Kad vėliau sugrįžčiau į namus, kuo tiok neužsiiminėjau – ir būrelius lankiau, ir sportavau, ir pamokas ruošdavau ne namuose. Kai tėvas sužinojo, tai kliuvo, žinoma. Kliuvo ne tik man, bet ir seserim, ir mamai. Beje, ir laisvu laiku ir karvę vedžiodavau ganytis. Mane seminarijoj ir vadino piemenaite. Nepaisant tėvo nemalonės, aš baigiau mokytojų seminariją. Baigėm 78. Tada iš kiekvieno kurso gaudavo 10 vietų stoti į aukštąją mokyklą. Tarp laimingųjų patekau ir aš, bet mama pasakė: „Gana, aš su tėvu daugiau nekariausiu. Gavai diplomą, eik dirbti.“ Savo siuntimą aš atidaviau Almutei Lukšėnaitei, o pati pasiėmiau nukreipimą kuo toliau, kad mamos gyvenimą palengvint ir įtampą nuimt, į Dusetų rajoną, o ten gavau paskyrimą į Kišūnų septynmetę. Bet kartais gyvenime būna nuo tavęs nepriklausančių vingių. Nelikome mes tuose Kišūnuose su Vile Dūdėnaite. Sargė, pas kurią mes nakvojome, pasakė mums: „Mergaitės, važiuokit iš čia ir daugiau neatvažiuokit.“ Jausmas buvo ne koks. O jos žodžius :“Čia nė vienas jaunas mokytojas neišdirba, o daugiausia kapuos atsiduria“ prisimenu iki šiol. Apsikabinusios su Vile praverkėm visą naktį, ryte atsikėlėm ir išvažiavom į Uteną. Ten  apsikabinusios vėl paverkėm, ką toliau daryti. Buvo pasimetimas. Aš – „kukuška“ – atvažiavau į Švenčionėlius, ji – į Daugailius. Išlipus Švenčionėliuose einu basomis, atsiverkusi ir sutinku buvusį savo matematikos mokytoją Vytautą Gurskį. Jis klausia, kas atsitiko. Aš jam papasakojau situaciją, o jis sako: „Aldona, aš atidarinėju naują mokyklą, ateik pas mane dirbti.“ „O kaip su paskyrimu, diplomu“, - klausiu. Aš net namo neužėjus parašiau pareiškimą, o gerb. Vytautas Gurskis visus reikalus ministerijoj sutvarkė. Pasikviečiau aš ir savo draugę Vilę, kad išgelbėt, pop to dar Bronę. Taip aš pradėjau dirbti Švenčionėlių mokykloj-internate. Matyt, nelemta man buvo iš Švenčionėlių išvykti. Dirbti mums smagu buvo. Buvome jaunos. Direktorius Gurskis pradžiai, kad nenuobodžiautume klasėj, davė 49 pirmokus. Su pradinukais dirbti man sekėsi gerai. Dešimt metų sąžiningai išdirbau mokytoja. Kas vakarą atsinešdavau po 150 sąsiuvinių. Kai pačios maži vaikai užmiega, aš tikrinu šituos sąsiuvinius, o ryte grąžinu mokiniams. Po 10 metų buvę mano kursiokai Jonas Builys, jonas Nalivaika ir Konstantas Ramelis sako: „Aldona, kiek tu tampysies su šitais sąsiuviniais, stok studijuoti.“ Taip pradėjau 1967 metais studijuoti pedagoginiam institute, kurį baigiau 1972 metais.

- O kada direktoriauti pradėjote?

- O čia jau tikra epopėja. Pradėjau vadovauti 1980 m. spalio 1 d., kai buvęs direktorius vinkleris išėjo į aukštesnes pareigas. Ir čia paliko liūdnos būklės pradėjusį griūti internbatą. Rugpjūčio 22 d. Vinkleris išėjo dirbti Kultūros skyriaus vedėju, o švietimo skytriaus vedėjas Čereškevičius pateko į sunkią padėtį. Rugsėjo 1-oji čia pat, direktoriaus nėra, nes niekas į tokią apleistą  įstaigą neis. Nežinau kodėl, bet pasirinkimas krito anmt manęs. Atvažiavo gerb. Čereškevičius pas mane į namus, rado dirbančią šiltnamyje ir sako: „Noriu prašyti, kad neitumėte direktore dirbti į internatą.“ Aš, dirbdama vyr. auklėtoja, puikiai žinbojau padėtį, todėl sakau, ką jūs, aš eisiu direktore? Kažkas čia ne taip. Sakau: „Vedėjau, manęs nekalbinkit. Sugriuvusi katilinė, apgriuvusi mokykla, mokslo metams nepasiruošta, nei vadovėlių, nei sąsiuvinių. Eiti vadovauti, tai tas pats, kas sau kilpą užsidėti. Ne, - sakau. – galit mane iš darbo atleidinėt, bet net girdėti nenoriu.“ Taip ant „ne“ mes išsiskyrėm. Kitą dieną ,mane jau į partijos komitetą nuvežė. Ten jau didžiai gerbiami vadovai pradėjo įkalbinėti. Aš jiems sakau: „Jūs, vyrai, nekrėskit šposų, ant šitos betvarkės sodinti moterį.“ Jie mane didžiai įtikinėjo 3 ar 4 valandas. Aš ten ir verkiau, ir koliojausi. Sakiau: „Atleiskit iš darbo. Duonos skolinsiuos, bet į šitas pareigas neisiu.“ Internato padėtis buvo apverktina. Galų gale paprašiau leisti pagalvoti per naktį. O tą vakarą ant savęs verdantį vandenį užsiverčiau... 16 litrų verdančio vandens. Namuose buvau viena. Kai nubėgau pas kaimynę Aldoną Gančėrienę, tik pasakiau „gelbėkit“ ir praradau sąmonę. Vietoj direktoriavimo pradžios patekau į ligoninę. Bet direktorius nebuvo paskirtas. Kai išėjau iš ligoninės, nuo 1980 m. spalio 11 d. buvau paskirta laikinai einančia direktorės pareigas. Tas laikinumas ir tęsėsi 34 metus, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė, kuriai ant moteriškų trapių pečių teko užsiversti ir katilinės atstatymo rūpesčius, ir kitus darbus.

- Tas laikotarpis buvo labai sunkus, bet labai įdomus. Įdomi prisiminti, kaip vyrai apgaudinėdavo, meluodavo, nenorėdami laiku padaryti darbų. Kaip įdomu buvo ieškoti įvairiausios įrangos. Kadangi buvau laikinai paskirta, tai kartais ir įžūlokai elgdavausi su rajono valdžia, bet savo aš pasiekdavau. Ir katilinę sutvarkėme, ir pastatus sutvarkėme. Ieškodama įvairiausios įrangos tuomet beveik visą tarybų sąjungą išnaršiau. Įdomu buvo... Bet be visų statybų dar buvo ir mokymo bei auklėjimo procesas, nes už to buvo vaikų likimai. O juk daugumos vaikų gyvenimas buvo sunkus, nes tai buvo daugeliui namai, kuriuose jie rasdavo šilumą ir užuojautą. Dauguma tų vaikų tapo puikiais specialistais, o svarbiausia, jie surado savo vietą gyvenime, - sako Aldona Papšienė, kuri visą laiką išdirbo vienoje įstaigoje – Švenčionėlių mokykloje-internate, kur buvo dirbama ne tik už pinigus, bet ir iš idėjos.

- Aldona, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavei pedagoginei veiklai, kitiems vaikams, o savo vaikams, šeimai ar likdavo laiko?

- Klausimas įdomus. Į jį galėčiau atsakyti – likdavo, bet labai robotai. Vaikai augo gana savarankiški ir buvo nereiklūs., Pats sunkiausias laikotarpis buvo, kai mes visi pradėjome mokytis: dukra – į pirmą klasę, sūnus – į antrą klasę, o aš – į Pedagoginio instituto pirmą kursą. Vaikai dar mokėsi ir muzikos mokykloje, kuri buvo Švenčionyse, ir juos reikėdavo lydėti. Vienu autobusu nuveži į Švenčionis, kitu grįžti į Švenčionėlius, į darbą. Vakare 9 val. važiuoji vaikų pasiimti, grįžti 10 val., ir dar reikia apie porą kilometrų tai į vieną, tai į kitą pusę nueiti. Tas laikotarpis buvo tikrai sunkus. Palengvėjo, kai jie išmoko savarankiškai važinėti. Tai truko apie 3 metus... Mano9 darbo laikas, kai vadovavau Švenčionėlių mokyklai-internatui, netilpo į 8 valandas, o buvo ištisos 24 valandos, nes kartais tekdavo ir nakties metu keltis ir eiti, bet tai buvo mano gyvenimas, - baigdama mūsų ilgą pokalbį sako gerb. Aldona Papšienė, kuri vis dar rūpinasi buvusių auklėtinių likimais ir stengiasi jiems padėti.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis