Mes turime 291 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2203
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12390
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88420
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kai titulai ir pasiekimai neužgožia žmogiškumo, arba Pokalbis su akademiku Algirdu Gaižučiu

2019 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis, Nr.65 (1885)

Prisipažinsiu, gerokai nustebau iš bičiulio Zenono Duksos sužinojęs, kad Nevieriškės kaime jau kuris laikas sodybą turi akademikas Algirdas Gaižutis. Jau vien tam, kad išvardintum visus šio gerbiamo ir ne tik Lietuvoje žinomo žmogaus titulus, apdovanojimus, parašytus ir išleistus leidinius, neužtektų vieno mašinraščio lapo. Vien tai, kad gerb. Algirdui Gaižučiui net 10 skirtingų valstybių universitetai suteikė garbės daktaro vardą, daug ką pasako. 1992-1993 m. jis buvo Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko patarėju švietimo, kultūros, mokslo ir religijos klausimais. Gerb. Algirdą Gaižutį keletą kartų teko anksčiau sutikti Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamuose seminaruose Nidoje. Ne veltui jam už indėlį į Lietuvos fotografiją 1993 m. suteiktas FIAP (tarptautinės meninės fotografijos federacija) garbės nario vardas. Galima būtų vardinti ir vardinti akademiko Algirdo Gaižučio titulus, bet kai kalbiesi su juo, jauti paprastumą, atvirumą, nuoširdumą, o visi jo pasiekimai – tai ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas.

 

Apie kelio į mokslo aukštumas pradžią ir biografiją

Kadangi teko skaityti, kad vidurinę mokyklą gerb. Algirdas Gaižutis baigė Utenoje, tai ir pirmas mano klausimas buvo apie tai:

- Kokią reikšmę Jūsų gyvenime paliko Utena?

- Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad pradinę mokyklą pradėjau lankyti Saldutiškyje. Čia baigiau 1-4 klases. Kodėl Saldutiškyje? Tuo metu mane globojo teta Meiduvienė Leokadija ir dėdė Kazimieras, nes mano tėvai buvo tremtyje. Gimęs esu Subačiuje, bet ten gyvenome labai trumpai, ir ten gyvento laiko aš neprisimenu, o Utena mano gyvenime atsirado, kai čia pradėjau lankyti 2-ąją vidurinę mokyklą. Mokantis Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje atsirado mano kūrybiniai pomėgiai, polėkiai. Dabar dedame visas pastangas, kad šiai mokyklai būtų suteiktas Rapolo Šaltenio vardas. Berods nuo šeštos klasės mano auklėtoju ir buvo mokytojas Rapolas Šaltenis. Šis žmogus mano gyvenime ir kūryboje suvaidino labai svarbią reikšmę. Žinodamas mano situaciją, Rapolas Šaltenis ir globojo mane tėviškai. Mano giminės ištakose buvo daug faktų, nepatinkančių tuometinei valdžiai. Prisiminkime, kad ir vyskupą Rainį bei kitus.

Mano mamos brolis Steponas Grumbinas buvo Lietuvos partizanų „Lokio“ rinktinės vadas. „Lokio“ rinktinę, kaip ir kitas, sudarė iki 30 partizanų būrių. Stepas Grumbinas buvo išduotas, kalinamas Vilniuje, o vėliau sušaudytas. Mamos sesuo Janina buvo partizanų ryšininkė. Teta, kuriai 99 metai, puikiai atsimena tą dieną, kai žuvo Janina. Atvažiavo ji iš Kauno ir turėjo perduoti kažkokią žinią partizanams. Nors teta įkalbinėjo niekur neiti, buvo kažkokia nuojauta, bet ji išėjo ir pateko į NKVD pasalą. Suvarė į moterį visą automato seriją. Mamos sesuo Janina buvo išskirtinio likimo moteris, jei būčiau rašytojas, būtinai parašyčiau apie jos likimą knygą.

Kadangi giminėje buvo žmonių, susijusių su Lietuvos partizanais, tai natūralu, kad prasidėjo represijos. Mano mamą ir dvi likusias gyvas jos seseris ištrėmė į Sibirą, tėvą pagavo vėliau ir taip pat ištrėmė, o aš įdomiai likau neišvežtas. Tuomet, kai atvažiavo baudėjai išvežti mamos, gyvenome pas močiutę. Buvo gilus vakaras, kai namiškiai iš tolo pamatė artėjančias šviesas. Aš jau buvau giliai įmigęs, tai mane išnešė į kamarą ir paguldę apklojo kažkokiais skarmalais. Taip ir pramiegojau nenubudęs. Vėliau, kai apie savo išlikimą papasakojau kunigui Aliuliui, tai jis kažkaip susimąstė. Pasirodo, toks uždengimas skudurais – vos ne šventas reiškinys. Taip ir išlikau su močiute, o tėvai, kaip jau minėjau, buvo išvežti į Sibirą.

Visa tai man nelabai padėjo ir ateityje. Pavyzdžiui, kai studijavau MGU, mane norėjo išsiųsti studijuoti metams į Paryžių, į Sorboną, tačiau saugumas uždėjo veto. Kitas atvejis: kai jau dirbau VISI ir buvau pakankamai jaunas docentas, profesorius, tuomet dar viena mano kelionė buvo užblokuota. Patiko saugumo kuratoriaus Bartusevičiaus pasakyti žodžiai: „Gerbiamasis Algirdai, ko jūs dar norit? Tapot jaunu profesorium, docentu, viską turit, ir dar ko norit su savo biografija?..“ Aš neužpykau, nes tais laikais, turint savo giminėje tokius faktus, kažko daugiau tikėtis lyg ir nebuvo galima.

 

Ryškus mokytojo Rapolo Šaltenio pėdsakas

- Bet aš norėčiau sugrįžti į Uteną, į mokyklos laikus ir prisiminti auklėtoją, mokytoją, puikų pedagogą, menininką Rapolą Šaltenį. Jis buvo mokykloje įkūręs teatrą, kuriame vaidinome. Mokytojas Rapolas Šaltenis ne tik mano, bet ir kitų gyvenimuose paliko ryškų pėdsaką. Tai buvo inteligentiškas, taktiškas žmogus. Aš tuomet net pjesę parašiau jo paskatintas. Aš ir pats vaidinau, ir mano draugai: Gražys, Jakšys ir kiti. Jie taip perėjo Šaltenio teatrinę mokyklą. Kartais net sunku įsivaizduoti, kaip gerbiamas Rapolas Šaltenis jautė mokinių gabumus ir juos skatino. Tai buvo tikro mokytojo pavyzdys. Net ir dabar vargu ar kuri mokytoja imasi tokio dalyko, kaip lytinis švietimas, o jis jau tada mums tokias auklėjimo valandėles rengdavo. Žinoma, apie tai kalbėjo atskirai berniukams, atskirai mergaitėms. Beje, jo sūnus, Saulius Šaltenis – puikus rašytojas. Man darė didelį įspūdį paliko auklėtojo Rapolo Šaltenio biblioteka. Ir nors tarybiniais laikais mokytojams buvo nurodymai neliesti tam tikrų temų, bet mes viską žinojome ir apie Jurgį Baltrušaitį ir kitus lietuvius. Ir nors Rapolą Šaltenį kvietė į VU, bet dėl tam tikrų aplinkybių jis neišvyko, o būtų buvęs rimtas profesorius, bet ir dirbdamas Utenoje, jis paliko ryškų pėdsaką ne tik mano, bet ir kitų mano bendraamžių gyvenime. O jei vietoj Rapolo Šaltenio būtų buvęs kitas žmogus, bijantis rizikuoti, griežtai vykdęs nurodymus, mūsų žinių bagažas būtų buvęs skurdesnis poezijos, prozos ir kitose srityse. Buvo ir dar vienas žmogus, turėjęs įtakos menų pažinimui. Pas mus dažnai atvažiuodavo mano dėdės Meidaus teta. Labai įdomaus likimo moteris, kilusi iš Pašiekščio. Pas juos atvažiuodavo turtingų rusų šeima atostogauti, kurie ją įsidukrino. Gyveno ji labai turtingai, pačiam Sankt Peterburgo centre. Per ją aš susipažinau su muzikine rusų kultūra, literatūra. Visi šitie dalykai suvaidino irgi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Baigdamas vidurinę aš jau buvau perskaitęs visus svarbiausius kūrinius.

 

Tamsios biografijos dėmės nesutrukdė studijoms Maskvoje

- Kaip Jūs su tokia biografija patekote studijuoti į Maskvą?

- Studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą Filologijos fakultete, aš pradėjau domėtis estetikos problematika. Būdavo skelbiami konkursai universitete į tam tikras vietas – Maskvos stambiuosius universitetus. Filosofijos studijų Lietuvoje tuo metu nebuvo, nes buvo leidžiama filosofiją studijuoti tik keliuose universitetuose – Maskvos, Peterburgo, Kijevo ir Tbilisio. Man šovė į galvą pabandyti. Nors lituanistika man patiko, bet, kaip sakydavo auklėtojas Šaltenis: „Tu, Algirdukai, turi būti Lietuvos Tumas-Vaižgantas“, nes rašyti man sekėsi. Norinčių dalyvauti konkurse buvo nemažai. Aš buvau baigęs du kursus. Reikėjo gauti rektoriaus leidimą, nes tik jis gali duoti leidimą dalyvauti konkurse. Rektorius buvo Kubilius. Pas jį nuėjęs pradėjau aiškinti, kodėl noriu dalyvauti konkurse. Palaiminimą gavau, konkursą laimėjau ir išvažiavau, bet iškilo problema – kadangi jau dvejus metus buvau atsimokęs, tai dvejus metus negalėjau gauti stipendijos, nes išeikvojau valstybės pinigus. Stipendija man buvo svarbi pragyvenimui. Žadėjo padėti teta su dėde, teta net dirbti pradėjo. Tėvas taip pat žadėjo padėti. Nuvažiavau drąsiai į Maskvą. Kažkas patarė nueiti pas dekaną ir pakalbėti. Nuėjau pas dekaną Ovsianikovą, kuris vėliau buvo ir mano darbų vadovas. Kadangi dekanas neturėjo laiko, tai pakalbėjome su prodekanu, kuris pažadėjo paieškoti galimybės mano stipendijai. Po kelių dienų tas klausimas buvo išspręstas teigiamai, ir aš gavau stipendiją. Žinojo jie viską apie mano situaciją, kad tėvai tremtiniai, o gal ir dar daug daugiau. Baigęs universitetą, tęsiau studijas toliau, rekomendavo disertaciją rašyti.

Beje, Ovsianikovas – labai sudėtingos biografijos žmogus. Buvo geriausias Hegelio raštų žinovas, puikiai mokėjo vokiečių, prancūzų kalbas. Kai vokiečiai buvo priartėję prie Maskvos, Ovsianikovas, kaip jaunas dėstytojas, buvo paimtas į frontą. Kolegos profesoriai juokaudavo, kad ir į frontą įsidėjo Hegelio tomą „Dvasios filosofija“. Su savo būriu jis buvo apsuptas, bet keliems pavyko pabėgti, būtų, ko gero, ir savi sušaudę, bet liko gyvas. Tiesa, buvo išmestas iš visur. Dirbo kažkur bibliotekoj. Buvo pradėjęs gerti, bet kai Chruščiovas atėjo į valdžią, jį surado, ir žmogus vėl pradėjo dirbti savo srityje, po kažkiek laiko tapo dekanu. Jam buvo pilnai suprantama mano situacija, ir aš jokių problemų neturėjau. Buvau gerbiamas. Vėliau su Ovsianikovu buvome geri bičiuliai.

 

Apie pirmą honorarą ir fotografiją

- Gerbiamas Algirdai, tarp visų Jūsų titulų yra ir FIAP garbės nario vardas. Kaip fotografija atsirado Jūsų gyvenime?

- Čia labai įdomus dalykas, nes fotografija domėjausi nuo vaikystės, ir rašiau nemažai į spaudą. Papasakosiu apie pirmą savo straipsnelį ir pirmą honorarą. Utenos rajono laikraštyje „Lenino keliu“. Čia dar kartą prisiminsime auklėtojo ir kitų žmonių taktiškumą.

Vykdavo šachmatų varžybos tarp mūsų 2-osios vidurinės ir 1-osios. Mes vis pralošdavome, o tada išlošėme, ir aš nutariau parašyti apie tai. Laikraštis man atrodė šventas dalykas vaiko supratimu. Suradau redakciją. Redaktoriumi dirbo Leipus. Jis perskaitė, pasidomėjo, kurioje klasėje mokausi, kas auklėtojas. Sakau, esu šeštokas, o auklėtojas Rapolas Šaltenis, papasakojau, kuo domiuos. Redaktorius pagyrė mane, kad visai neblogai parašiau. „Greičiausiai išspausdinsim, bet tu ir toliau rašyk mums“, - pasakė. O aš vis laukiau, kad gi tas mano straipsnis bus išspausdintas, o jo vis nėra ir nėra. Pagaliau radau. Džiaugsmo, žinoma, buvo. Kitą dieną mokytojas Rapolas Šaltenis atsinešė tą laikraštį. Galvojau, gramatinių klaidų gal rado. Pamokai prasidėjus jis atsistojo ir sako: „Paklausykit, vaikai, ką aš jums pasakysiu. Matot laikraštį. Šitam laikrašty mūsų Algirdukas parašė straipsnelį, apie tai, kas vyko mokykloj ir gražiai išdėstė.“ Paskui perskaitė visą straipsnelį ir vėl sako: „Kokį jis gerą darbą padarė. Aš tiesiog didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad mano auklėtiniai yra tokie, o jūs žinot, kas jo dabar laukia? Jis dabar gaus honorarą, o honoraras iš lotynų kalbos reiškia garbės užmokestis. Garbingas užmokestis už padarytus darbus, kūrybą. Nežinau, kiek jis gaus to honoraro, bet vis tiek gaus. Ir aš didžiuojuosi, kad vienas iš jūsų bus gavęs honorarą.“

Aš, laukdamas to honoraro, pradėjau planuoti, ką čia pirksiu. Pirmiausia, galvoju, tetai nupirksiu odekolono, bet ir sau dar kažkas liks. Laukiu laukiu, ir ateina tas honoraras 1 rublis 25 kapeikos. Bet man gražus buvo auklėtojo poelgis, ir tas gal mane paskatino. Aš jau turėjau fotoaparatą. Iš pradžių „Liubitel“, po to „Smeną“. Pradėjau ne tik rašyt, bet ir fotografijas pateikdavau. Kai baigiau vidurinę, mano išspausdintų medžiagų buvo du albumai. Ir tai buvo pretekstas studijuoti žurnalistiką. Tuomet Utenos laikraščiai jau vadovavo kita redaktorė, ir ji kartu su manim nuvažiavo į universitetą. Su žurnalistikos katedros dekanu jie buvo bendramoksliai, ir kai dekanas susipažino su mano medžiagom, jų įvairove, vėl pasikvietė mus ir sako: „Viską peržiūrėjau ir galiu pasakyti, kad čia jam nėra ką veikt. Jis jau dabar gali laisvai dirbti. Tegul stoja į lituanistiką, o jei labai norės, po metų rasim būdų perkelti į žurnalistiką.“ Kartu su manim buvo ir Justas Paleckis. Jį vėliau perkėlė, o aš kažkaip buvau ir aprimęs...

O grįžtant prie klausimo, tai su Antanu Sutkum, Romualdu Rakausku gyvenau tame pačiame bendrabutyje. Aš gyvenau viename, jie – kitame kambaryje, domėjomės fotografijomis. Jie matė, ką aš darau. Turėjau gerą įrangą. Aš studijuodamas ir toliau rašinėjau. „Vakarinės naujienos“ net į Rusiją komandiruotę davė, apie tokią Gaganovą reportažą dariau. Taip prie stipendijos prisidurdavau. Kai sugrįžau iš Maskvos, gavęs puikų išsilavinimą, kartu su bendraminčiais A.Sutkumi, R.Ozolu, V.Butyrinu, A.Kunčiumi, A.Macijausku ir kitais ėmėme galvoti, kaip čia Lietuvoje įkūrus Meninės fotografijos draugiją. Ir tą padarėme pirmieji Tarybų Sąjungoje. Pastangų reikėjo didelių, ir ne tik, bet ir sugebėjimo laviruoti. Tuomet ir valdžios žmonių tarpe buvo protingų žmonių, kurie palaikė mūsų siekius. Beje, iki to laiko niekas fotografijos nelaikė meno rūšimi. Aš stengiausi kiek galėdamas talkinti tame procese, bet dabar per visas savo akademines pareigas nutolau nuo fotografijos. Tuomet mes turėjom ir drąsos, ir vidinio nachališkumo, tai ir padėjo sukurti organizaciją, vienijančią meninės fotografijos kūrėjus. Mums pavydėjo ne tik kitos respublikos, bet net ir Maskva.

 

Apie Nevieriškę

- Gerbiamas Algirdai, o kaip jūsų kelyje atsirado Nevieriškė?

- Atsirado netikėtai ir juokingai. Mano žmonos Birutės brolis ir sesuo turi nusipirkę sodybas Didžiasalio kaime, kuris čia visai netoli. Mes buvome pas juos svečiuose, ir mano dukra Ieva buvo sugrįžusi iš Italijos, kur buvo pirmoji kultūros atašė, ir sako ji: „Tėvai, pavažinėjam po aplinkinius kaimelius.“ Ir važiuojam. Kai kur toks vaizdas lyg matytum baudžiavos liekanas. Įdomiausia, kad Lietuvoj, kaime, toks jausmas susidaro. Važiuodami pravažiuojam apleistus kaimus, jei reikėtų baudžiavą filmuoti, tai tik elektros stulpus reikėtų retušuoti. Diena buvo graži, užsukome ir į Nevieriškių kaimą. Gatvelė išgrįsta, tylu, ramu, gėlės žydi. Ieva susižavėjusi sako: „Gal čia kas parduoda kokią sodybą?“ Nebuvo pirkti jokio reikalo. Turiu juk sodybą tėvo tėviškėje, kur teta gyvena, prie jos čia pat Pakaso ežeras, šilojai. Čia nieko tokio nėra, bet užsikabinom ir po kurio laiko nusipirkom šią sodybą. Čia Ieva mane ir įkišo, bet visai beblogai jaučiuosi. Vilnius netoli, viską susitvarkėm. Čia galima ir rudenį atvažiuoti, užtenka pasikurti pečiuką ir šilta. Tiesa, jau juos reikia pertvarkyti. Sodyba Nevieriškėje, galima sakyti, atsirado iš nieko, nebuvo jokios būtinybės. Draugai dar iki šiol negali suprasti, kaip aš, turėdamas sodybą Pakaso pakrantėje, čia, Nevieriškėje, atsiradau, bet atsiradau... – baigdamas mūsų pokalbį sako gerb. mano pašnekovas akademikas Algirdas Gaižutis.

Mūsų pokalbyje jo išsakytas mintis apie švietimą, kultūrą skaitykite kitą šeštadienį.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis