Mes turime 259 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1231
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11418
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87448
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pažinti Lenkijos pamariui reiktų ne vieno mėnesio

2019 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis, Nr.63(1883)

Pamarys – kašubų žemė

Lenkijos Pamarys, kuriame įsikūręs ir jau praeito šeštadienio numeryje aprašytasis Helis, – kašubų žemė. „Lietuvos ryto“ korespondentas Eldoradas Butrimas rašė: „Kašubai priskiriami prie vakarų slavų tautų, nors jų etosui nemažai įtakos padarė ir maišymasis su germanų bei baltų gentimis. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kašubai paminėti popiežiaus Grigaliaus IX bulėje 1238 m. Kašubų tapatybei vėlesniais laikais daugiausia įtakos darė vokiečiai, o nuo XVIII a. antrosios pusės šį regioną valdę prūsai vykdė kultūrinę germanizaciją. XIX a. viduryje Europoje kilęs Tautų pavasaris sužadino ir kašubų tautinius siekius. Per Versalio taikos derybas 1919 m. kašubai pasisakė norintys įeiti į Lenkijos sudėtį, nes prisibijojo, jog Vokietijoje bus labiau asimiliuojami ir greičiau nutautės. J.Pilsudskio valdoma Lenkija tokio kašubų gesto tinkamai neįvertino ir siekė juos asimiliuoti, persekiojo lyderius, ribojo spaudą. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkiją okupavę vokiečiai bandė pervilioti kašubus į savo pusę suteikdami jiems tautinės mažumos statusą. Tačiau kašubų lyderiai ir toliau deklaravo ištikimybę Lenkijai. Naciai tokį apsisprendimą ignoravo ir kašubus pripažino vokiečiais, dėl to visi vyrai automatiškai buvo šaukiami į Vokietijos kariuomenę. Dėl šios biografinės patirties pokarinė komunistinė Lenkija kašubais dar labiau nepasitikėjo ir siuntė juos į Sibirą, uždarinėjo kartu su nacistais į koncentracijos stovyklas. Sovietmečiu kašubai buvo verčiami susilenkinti pavardes, mokyklose buvo draudžiama jų kalba, ribojama partinė karjera ir neleista tarnauti karo laivuose. 1980 m. Pamario regiono sostinėje Gdanske įsiteigta pirmoji komunistinių šalių bloke nepriklausoma profsąjunga „Solidarumas“ („Solidarnosc“), kurios beveik pusė lyderių buvo kašubai. Lenkijai išsivadavus iš komunizmo gniaužtų kašubai gerokai suaktyvėjo ir ėmė kurti įvairias naujas organizacijas. Per 2002 m. visuotinį gyventojų surašymą kašubais nepabūgo prisipažinti vos 5100 Pamario regiono žmonių, o 2011 m. tokiais esantys pasisakė jau 228 tūkstančiai (iš jų tik pusė sugeba susišnekėti šia kalba). 92 procentai save pavadino kartu ir lenkais, o 8 procentai, arba 17 tūkstančių, teigia esantys tik kašubai“.

Dabar Lenkijoje gyvena apie pusę milijono kašubų, kurie tenkinasi tik kalbine autonomija, tačiau siekia turėti daugiau teisių, kad galėtų geriau išsaugoti savo tautinę tapatybę. Religingumu garsėjančių kašubų šeimos yra vienos gausiausių Lenkijoje, daugumoje yra ne mažiau kaip trys vaikai. Tarp kitko, ilsėdamiesi Helyje taip pat atkreipėme dėmesį į gana gausias jaunų Lenkijos gyventojų šeimas. Neaišku, ar čia kašubai, ar lenkai, tačiau daug poilsiaujančių pajūryje šeimų – gražios ir gausios. Teko girdėti, kad Lenkija labai didžiuojasi savo šeimoms palankia politika, o ir ką tik paviešinta statistika rodo, kad Lenkijos gyventojai savo atlyginimais ir perkamąja galia daugiau nei trečdaliu lenkia lietuvius.

Beje, buvęs Lenkijos Premjeras, Europos vadovų tarybos prezidentas Donaldas Tuskas taip pat yra kašubų etninės mažumos atstovas.

Helyje taip pat gausu kašubų atributikos: gėrimų, maisto, suvenyrų, tautinių drabužių ir t.t. Teko apsilankyti ir centrinėje Helio miestelio gatvėje įsikūrusiame kašubų restorane „Kutter“, kuris sužavėjo ne tik šviežiu ir skaniu maistu bei maloniu aptarnavimu, bet ir senovę menančiu bei kašubų istoriją atspindinčiu interjeru, tradicinėmis kašubų spalvomis bei raštais išmargintomis staltiesėmis, priderintais indais ir tautiniais drabužiais vilkinčiomis padavėjomis. Rekomenduoju – tikrai nenusivils net patys išrankiausieji.

 

Praūžusių karų atgarsiai

Po Pirmojo pasaulinio karo visas Helio pusiasalis atiteko Lenkijai, jį ėmė rinktis ir poilsiautojai. 1936 metais čia įkurta karinė bazė, pastatyta karinių įtvirtinimų, pakrančių artilerijos baterijų, bunkerių, dislokuotos karinės pajėgos. 1939 m. hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, šių įtvirtinimų beveik mėnesį nesugebėjo įveikti gerokai gausesnės vokiečių pajėgos. Lenkų artileristai netgi sugebėjo apgadinti kelis vokiečių karo laivus, tarp jų – ir pirmuosius karo šūvius paleidusį laivą „Schleswig-Holstein“, o siaurame ruože susprogdinę torpedų galvutes pusiasalį lenkai kuriam laikui buvo pavertę sala.

Po karo Helio pusiasalis su visais įtvirtinimais atiteko Lenkijos laivynui. Šiandien betoniniai bunkeriai, artilerijos baterijų liekanos ir įvairių istorinių laikotarpių karinės technikos eksponatai traukia ir turistų srautus. Nemažai įvairiausių karinių įtvirtinimų bei technikos galima tiesiog apžiūrėti nemokamai einant į paplūdimį, tačiau daug įdomaus apie Helio istoriją, bei šią vietovę palietusius karus ar gamtos kataklizmus galima sužinoti Helio bei gynybos muziejuose. Bilietas kainuoja vos kelis eurus, visur gausu nuorodų ir žemėlapių, o apžiūrinėti eksponatus gali užtrukti ir gerą pusdienį. Beje, pašaudyti šaudykloje kviečiama vos už 2 zlotus (mažiau nei už pusę euro).

 

Ruoniai, ruoniai...

Dar vienas turistų traukos objektas – ruonių prieglauda. O miestelio gatvėse ir aplinkui „Fokariumą“ (lenkiškai ruonis – foka) pilna prekybininkų su įvairiausiais suvenyriniais ruoniais. Ruonių prieglaudoje apsilankyti norinčiųjų nutįsta didelės eilės. Įėjimo kaina juokinga – vos 5 zlotai (šiek tiek virš euro), o pasižiūrėti yra į ką. Įdomiausia, kai ruoniai maitinami ir treniruojami. Ruonių prieglauda įkurta, kai 1992 metais buvo išgelbėtas į paplūdimį užklydęs sužeistas ruoniukas. Čia ruoniai laikomi tik laikinai, o vėliau paleidžiami į laisvę. Be to, prieglauda užsiima ir edukacine veikla – apie žiaurų žmonių elgesį su ruoniais primena iškabos su kraupiomis, tinkluose įsipainiojusių ar sužeistų ruonių nuotraukomis bei nedidelio muziejaus ekspozicija. Daug informacijos yra ir stenduose aplink prieglaudą. Beje, pastebėjau, kad Helio žmonės moka pasinaudoti bet kokiu jiems gamtos pateiktu siurprizu ar įvykiu. Kai prie Helio krantų buvo atnešta banginio gaišena, visa jo ištraukimo ir apdorojimo epopėja aprašyta ir vizualizuota pajūryje išstatytuose stenduose, o išvalyti griaučiai eksponuojami tam tikslui įkurtame muziejuje.

O ko vertas palei pat jūrą įkurtas gyvas augalų „muziejus“. Na, muziejumi čia per skambiai pavadinau, bet šiek tiek nuo pėsčiųjų tako atskirtose vietose galima pasigrožėti čia augančiais augalais, pasiskaityti apie juos informaciniuose stenduose, žinoma, jeigu supranti lenkiškai, nes jokiomis kitomis kalbomis informacijos nėra (arba naudojiesi „Google translate“ pagalba).

 

Laivu galima pasiekti ir kitus kurortus bei didmiesčius

Nors Helio miestelis įsikūręs pačiame pusiasalio smaigalyje, bet pasiekti žemyninę Lenkijos dalį patogu ir nuosavu, ir visuomeniniu transportu: traukiniu, autobusu, laivu... Mes pasirinkome išvyką laivu į Gdanską, kurį ir turistai, ir vietiniai vadina gražiausiais epitetais. Gdanskas – vienas iš seniausių Lenkijos miestų, svarbus uostamiestis ir susisiekimo su kitomis valstybėmis centras, žavintis viduramžių architektūra. Jis įsikūręs šalia Baltijos jūros Gdansko įlankos. Čia tekanti Vyslos upė puošia miestą gražiais tiltais. Čia gausu istorinių statinių, gražių siaurų gatvelių ir įdomių lankytinų vietų. Ypač įspūdingas vaizdas atsiveria įplaukiant laivu, kuris prisišvartuoja pačioje senamiesčio širdyje – netoli miesto vartų komplekso, kurį sudaro Žalieji vartai, Auksiniai vartai, Aukštieji vartai ir Kalėjimo bokštas. Įėjus pro bet kuriuos iš jų atsiveria įspūdingi vaizdai: miesto rotušė su 80 metrų aukščio bokštu, Artuso kiemas, Neptūno fontanas. Pastatai išsiskiria puošniomis detalėmis, didingumu, prabanga ir lenkų manierizmo architektūros stiliumi. Neptūno fontanas – vienas iš svarbiausių ir gražiausių miesto statinių, simbolizuojantis glaudų miesto ryšį su jūra.

Gdanske pamatyti yra labai daug ką, tačiau užsukus vos dienai – tenka dėliotis prioritetus. Kaip visada, mano mėgstamiausias dalykas – tiesiog pasivaikščioti bet kokio miesto gatvėmis ir pasigrožėti tuo, kur akis užklius. Na, o vienas objektą pasirinkome dėl jo ypatingos istorijos. Tai – Šv. Mergelės katedra. Ji – pati didžiausia plytinė katedra visoje Europoje. Gotikos stiliaus katedra buvo pastatyta XIV–XVI amžiuje. Svarbiausia joje esanti vieta – XV amžiuje pagamintas astronominis laikrodis. Legenda byloja, kad šio laikrodžio autoriui buvo išdurtos akys, kad jis nepagamintų kito tokio šedevro. Mūsų apsilankymo metu laikrodis buvo restauruojamas, tačiau iš šono jį buvo galima apžiūrėti arba pamatyti viską plakatuose. Beje, bažnyčia tokia didžiulė, kad teigiama, jog joje gali tilpti 25 tūkstančiai žmonių. Galima pamatyti ir atsiveriančią užburiančią panoramą nuo jos 82 metrų varpinės bokšto, tereikia susimokėti 10 zlotų (mažiau nei 2,50 Eur) ir įveikti 400 sraigtinių laiptelių. Galbūt kopimas turi ir kokių nors stebuklingų galių, nes belipant sutikome vyriškį nešantį greičiausiai cerebriniu paralyžiumi sergantį berniuką. Iki šiol iš galvos neišeina šviesus maloniai besišypsančio ir pakiliai nusiteikusio vyriškio veidas, kuris taip švelniai bendravo ir su jo nešamu berniuku, ir su laiptais kopiančiais pakeleiviais, kad atrodė, jog jam tekusi gyvenimo našta (visomis to žodžio prasmėmis) visiškai lengva ir didelė laimė...

 

Sugriautas ir atstatytas

Viduramžiais Gdanskas buvo Lenkijos sudėtyje, o žlugus Abiejų Tautų Respublikai jį perėmė Prūsija. Tarpukariu čia dominavo vokiškai kalbantys gyventojai, kurie remiami Trečiojo reicho, reikalavo miestą grąžinti Vokietijai. Lenkai tą padaryti atsisakė. Kai Vokietija paskelbė karą Lenkijai, ji miestą užėmė per vieną dieną. Karui baigiantis ir sovietams artėjant prie miesto, hitlerinės kariuomenės likučiai ėmė trauktis, kartu ir civiliai miesto gyventojai vokiečiai. 1945 m. sausį Raudonoji armija subombardavo visą miestą. Gdansko centre sugriovimai siekė apie 70–80 proc. O kokia bombardavimo prasmė, kai priešas jau buvo pasitraukęs?!.

Karui pasibaigus Rytų Prūsija buvo likviduota, o jos pietinė dalis su Gdansku buvo atiduota Lenkijai. Dauguma vokiečių jau buvo pabėgę, o likusius tiesiog deportavo. Gyventojų daugumą mieste sudarė lenkai, atvažiavę į Gdanską gyventi iš visos Lenkijos ir ypač iš buvusios Rytų Lenkijos, kurios teritoriją aneksavo Sovietų Sąjunga. Po karo miestas buvo sparčiai atstatytas.

Įeinant pro vienus iš miesto vartų, jo arkose iškabintos subombarduoto Gdansko nuotraukos (jeigu griuvėsių krūvas galima pavadinti miestu). Kai įžengi pro vartus ir prieš akis atsiveria puošnus senamiestis, net negali patikėti, kad visa tai ne autentiška, o atstatyta auksarankių meistrų.

1980 m. Gdanske susikūrė nepriklausoma profsąjunga „Solidarumas“, kurios veikla vėliau sudarė sąlygas socialistinio valdymo režimo subyrėjimui. Iš Gdansko kilęs „Solidarumo“ lyderis Lechas Valensa 1990 m. tapo pirmuoju nekomunistinės Lenkijos prezidentu. O, kaip minėjau, iš Gdansko kilęs D.Tuskas – vienas iš ES lyderių.

Irena POŽĖLIENĖ

 

 
Reklaminis skydelis