Mes turime 375 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3325
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19526
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95556
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionys Rimantui Cijūnėliui visą gyvenimą buvo svarbūs

2019 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis, Nr.60(1880)

Rimantą Cijūnėlį pažįstu labai seniai, o kai pradedi skaičiuoti, tai vos ne 50 metų. Ne kartą kartu su Rimantu atstovavome Švenčionių rajono sunkiaatlečių komandai įvairiose varžybose. Šaunių ir stiprių vyrų tuomet buvo Švenčionių rajone. Čia nejučiomis prisiminiau Aleksandros Pachmutovos dainą „Mūsų jaunystės komanda“. Laiko praėjo daug, o kartais vis prisimenu, kaip sirgdavome už saviškius, o kokios būdavo Kudabos taurės varžybos... Suvažiuodavo sunkiaatlečiai iš visos Lietuvos. Prisimenu, kaip Rimantas Cijūnėlis pirmą kartą įvykdė sporto meistro normatyvą per Kudabos taurės varžybas Švenčionyse. Tais metais varžybos vyko pastato, kuris stovėjo dabartinio Nalšios muziejaus vietoje, antrame aukšte. Kiek emocijų ir džiaugsmo buvo visiems, kai Rimantas surinko reikiamą kilogramų sumą... Taip jau susiklostė Rimanto Cijūnėlio likimas, kad jis, visą gyvenimą susijęs su sunkiąja atletika, svarsčių kilnojimu, jėgos trikove, bet apie tai, manau, geriausiai papasakos jis pats. Tiesa, kai užsukau pas Rimantą į jo tėvų namus, pirmiausia turėjau puikią progą pasigrožėti jo iš medžio išdrožinėtais darbais, o tik vėliau pamačiau ir įspūdingą iškovotų medalių kolekciją.

- Rimantai, pabandykim mintyse atsukti laiko ratą ir prisiminti sportinį gyvenimą Švenčionyse keletą dešimtmečių atgal...

- Švenčionyse jau septintame dešimtmetyje ėmė vystytis sunkioji atletika. Galima prisiminti visą plejadą aukšto lygio sunkiaatlečių: Chodorovskis, Ostapenka, Guiskis ir kiti. Klasikinė sunkioji atletika gerokai sudėtingesnė už dabar madingą spaudimą gulomis ar jėgos trikovę, nes be gerai įvaldytos kėlimo technikos rezultatų nepasieksi, bet norinčių treniruotis buvo daug. Gaila, kad dabar olimpinės sporto šakos – klasikinės sunkiosios atletikos – Švenčionių rajone nebeliko. Aš irgi pradėjau treniruotis. Už tai ačiū norėčiau pasakyti mokytojui Laužadžiui. Jis buvo ne tik puikus pedagogas, bet ir didelis sporto entuziastas. Jis ir paskatino. Jau virš 50 metų su štanga draugauju, nors ir kitas sporto šakas išbandžiau, bet pasirinkau štangą. Švenčionių r. tada buvo gera sunkiaatlečių komanda, bet į jos sudėtį patekti buvo nelengva. Neturėjome gerų treniruočių sąlygų, bet noras ir entuziazmas liejosi per kraštus. Ar būtų geresni rezultatai, jei būtume turėję modernią treniruočių bazę? Galbūt, bet tada gal to entuziazmo nebūtų buvę... Juk vyrai ateidavo treniruotis po darbų ir dirbdavo dirbdavo. Net kelis sporto meistrus rajone turėjome. Pirmas sporto meistro normatyvus įvykdė Juozas Guiskis, antras Vytautas Kūjelis, o aš buvau trečias. Turėjome ir kandidatų į sporto meistrus. Beje, net keli vienos šeimos atstovai štangą keldavo. Štai Kūjelių buvo net 4 broliai: Gediminas, Vismantas, Vytautas ir Rimas. Ir mes 3 broliai buvome: Vytautas, aš ir Alfonsas. Žodžiu, buvo ir konkurencija ir rezultatai, o svarbiausia buvo komanda.

- Ar prisimeni pirmas savo varžybas?

- Žinoma, kaip neprisiminsi. Jos padėjo apsispręsti. Po jų mečiau kitas sporto šakas ir apsistojau ties klasikine sunkiąja atletika. Man buvo 14 metų, svėriau tuomet 63 kg ir savo svorio kategorijoje laimėjau antrą vietą. Gavau žetoną, kurį didžiam nusivylimui važiuodamas namo pamečiau. Oi, gaila buvo – nors verk. Žinoma, paskui buvo ir pirmos vietos, bet tuomet paaugliui to žetono buvo labai gaila Bet po pirmų varžybų atsirado dar daugiau noro dirbti. Kai pradėjau sportuoti, klasikinėje štangoje dar buvo 3 veiksmai: spaudimas, rovimas, stūmimas, ir tik vėliau spaudimo buvo atsisakyta, nors man jis labai sekėsi... Dabar daug kas net neįsivaizduoja, kiek sudėtinga klasikinė sunkioji atletika. Čia vien su jėga toli nenueisi. Ir čia tik po 5-7 metų intensyvaus darbo jau pasiekiami rezultatai.

- Dabar daug net legalių įvairiausių papildų, o kaip buvo tada?

- Taip, dabar visko daug, bet labai didelė problema yra draudžiami preparatai. Jų sąrašas yra ilgas, o be tų preparatų aukštų rezultatų sportininkai jau nesugeba pasiekti. Dirba ištisos laboratorijos. Dabar vieni naudoja, kiti gaudo. Taip jau yra, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- Rimantai, sportas tave lydi visą gyvenimą. Pirma pats sportavai, dabar treniruoji kitus. Kokia klasikinės sunkiosios atletikos situacija Lietuvoje?

- Prasta padėtis. Meistriškumas kritęs. Tik Klaipėdoje dar yra šioks toks judėjimas. Vilniuje anksčiau buvo 7 salės, o dabar pas mane Vilniaus universitete ir Jaunimo sporto mokykloje. Kaunas iš viso atsisakė. Marijampolė, tiesa, dar juda.

- O koks buvo tavo kelias baigus Švenčionių vidurinę?

- Baigęs mokslus Švenčionyse, įstojau į Vilniaus 21-ąją technikos mokyklą, po jos baigimo įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, o jį baigęs pradėjau dirbti VU treneriu. Tiesa, baigęs norėjau sugrįžti į Švenčionis, kurie buvo ir yra man labai svarbūs, Cirkliškio technikumas jau laukė manęs, bet nesulaukė, nes visus planus sujaukė meilė. Būsimai žmonai nepatiko Švenčionys, tad gavau paskyrimą į VU, ten ne tik treneriu dirbau, bet ir kitas pareigas turėjau. Dabar, kai studentams sportas nėra privalomas, norinčių sportuoti mažiau, bet pas mane susirenka. O šiaip su jaunimu dirbti smagu. Tiesa, trenerio duona nėra lengva, kartais lengviau būtų pačiam dalyvauti nei dėl auklėtinių jaudintis. Nors mano auklėtiniai yra gerų rezultatų pasiekę, ir man tai kaip treneriui malonu.

- O koks Rimanto Cijūnėlio laisvalaikis?

- Tokio laisvalaikio beveik ir nebuvo. Čia dabar aš galiu ir su medžiu padirbėti, ir po vaikystėje su tėvu sodintą sodą neskubėdamas pavaikščioti, o anksčiau, jaunystėje, kai sportavau, buvo treniruotės, varžybos. Tas pats ir kai treneriu pradėjau dirbti.

- O kaip tavo gyvenime atsirado medžio skulptūrėlės?

- Tėvas buvo puikus stalius, gal iš to trauka medžiui, bet aš visą laiką būdamas gamtoje stebėdavau medžio konfigūracijas, be to, dar draugą olimpietį Kęstutį Orentą turiu, kuris man savo darbus padovanojo ir mane paskatino. Suradęs įdomų medžio gabalą, ilgai galvoji, kas iš jo išeitų, kartais iki pusės metų praeina, kol vieną dieną imi ir padarai. Taip palengva viskas išsigrynina. Gal kartais kam ne tik teigiamas, bet ir neigiamas emocijas mano darbai sukelia, bet man tai ne tiek ir svarbu, man svarbu pats kūrybos procesas, kai matai, kaip ryškėja veidas, figūra. Tai savotiškas relaksas.

- Rimantai, nors jau seniai gyveni Vilniuje, bet Švenčionys lieka tau svarbūs?

- Aš nuo Švenčionių niekados neatitrūkau. Man čia gera sugrįžti. Juolab, kad ir yra kur sugrįžti – į tėvų namus. Aš visą laiką domėjausi, kas vyksta Švenčionyse. Man čia gera. Aš ir žiemą čia atvažiuoju, pasikūrenu pečių, kuris man židinį atstoja. Švenčionys mano vaikystės miestas, tiesa, gimiau Varakaliuose, jaunystės miestas, ir senstant čia gera sugrįžti. Man čia gera, - baigdamas mūsų pokalbį sako Rimantas Cijūnėlis. Paskui išeiname pasivaikščioti po jo vaikystėje su tėvu sodintą sodą, kurio rimtį saugo Rimanto sukurta simbolinė skulptūra. Stovėdami prisimename jaunystės komandos draugus, kurių nemažai jau į amžinybė išėjo, bet prisiminimai apie juos išliko, o tai, ko gero, svarbiausia.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis