Žmogaus gyvenimas – lyg bėgančios upės tėkmė. Čia bėga greičiau, čia ramesnis tarpsnis. Vienas mano mėgstamų autorių, Romos imperatorius Markas Aurelijus rašė: „Kiekvienam iš mūsų skirtas likimas yra susijęs su visumos likimu, ir mus su juo riša.“ Nors šitie žodžiai parašyti prieš porą tūkstančių metų, bet jų prasmė nepakito, nes žmogus tampriai susijęs su jį supančiu pasauliu...

Šį kartą norėčiau papasakoti apie gerai žinomą rajone žmogų – Vytautą Stunžėną. Dažnai tekdavo matyti jį grojantį smuiku įvairiose šventėse, koncertuose, bet bendrauti neteko. Ir štai pasiskambinęs važiuoju pasišnekėti. Įdomiausia, kad tas pasišnekėjimas užtruko geras porą valandų, o svarbiausia, tas laikas neprailgo...

Prasidėjo mūsų pokalbis nuo gerb. Vytauto vaikystės, prabėgusios netoli Zarasų, o ta vaikystė praėjo labai neramiu prieškario, karo ir pokario laiku.

- Augau netoli Zarasų, 5 kilometrai Obelių pusėn. Šeima buvo didelė, iš viso 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. Tėvas pradėjo savarankišką gyvenimą nuo dūminės pirkios, vyriausias brolis dar gimė dūminėj pirkioj. Bet tėvas buvo auksarankis kalvis, pardavęs 5 ha paveldėtos žemės, nusipirko 25 ha žemės, žinoma, teko skolintis pinigų. Tėvas skaičiavo ūkiškai – 4 sūnūs, tai jiems nors po 6 ha žemės reikia skirti... Šeimoje buvo apskritas stalas, ir kai susėsdavome visi dešimt tėvas juokaudavo sakydamas: „Va, visi susėdome, ir visi lygūs, nė vieno kraštinio nėra.“ Žinoma, trobos naujoje vietoje iškart neatsirado iš pradžių ir pirtyje gyvenome. Jauniausias broliukas pirtyje gimė. Mūsų šeimoje dažnai trūkdavo duonos ir daug ko, bet niekada netrūko gerumo vienas kitam, - pradėdamas mūsų pokalbį apie savo tėvus ir gausią šeimą sako Vytautas Stunžėnas.

- O kaip tą tėvams pavykdavo pasiekti? Kaip jie tą gerumą sugebėjo įskiepyti jums aštuoniems?

- Viskas labai paprasta, tai asmeninis tėvų pavyzdys ir tikėjimas, bendra malda. Tėvas nelankė jokių mokyklų, bet pats išmoko rašyt ir skaityt. Mokėjo net vokiečių šnekamąją kalbą, ir tas kalbos mokėjimas mums labai pravertė, ypač vienu atveju, kai vokiečiai besitraukdami du arklius buvo paėmę, ir kai tėvas išbėgęs į kelią, susistabdęs vokiečių generolo automobilį, apie tai jam pasakė, tai ne tik arkliai buvo grąžinti, bet ir kareivis šompalu per pečius gavo.

- O kokius darbus vaikystėj dirbdavot?

- Vyriausias brolis Petras buvo savotiškas mūsų ideologas, o mes trys mažiai pirmiausia žąsiukus nuo varnų saugojom, vėliau žąsiukus ganėm. Kiekvienas turėjom pareigų. Štai jauniausiam broliukui Stepukui tekdavo bulvių visai šeimai priskusti. Dar norėčiau pakalbėti apie tėvą, kuris visą gyvenimą vertino mokslą, ir sakė bet kokia kaina siekti mokslo, profesijos. Net gi kalvis jau buvo rimta profesija. Tėvas net Sartų ežero ristūnus kaustydavo. Tėvas kalvio amato išmoko iš savo tėvo. Buvome visi meistringi. Aš būdamas 9 klasėj pats kabliukus žuvim gaudyti dariau. Žuvies buvo daug. Mokytis nelabai norėjosi, bet tėvas spaudė, - šyptelėjęs sako gerb. Vytautas, o po to priduria. – Tėvai mums buvo autoritetas. Jų darbštumas ir mūsų tegul ir nedidelis indėlis prisidėjo prie to, kad iki karo pradžios mūsų šeima jau turėjo viską. Visus trobesius, gyvulių gausybę. Kai ranka rankon nuosekliai dirbi, tai ir rezultatas yra. Beje, mes tėvo nė karto nematėme nei išgėrusio, nei rūkančio. Sekmadienis buvo viešpaties diena, ir tėvas visados eidavo į bažnyčią ir mus ragindavo.

- Jūsų vaikystei teko karo išbandymai?

- Taip, karas – baisus dalykas. Nukentėjom ir mes. Jau sakiau apie atimtus, bet tėvo vokiečių kalbos mokėjimo dėka sugrąžintus arklius. Netekome ir daugiau gyvulių, kluonas sudegė. Prisimenu ir kaip varganai atrodė rusų kareiviai 1940 metais. Daug tų įspūdžių iš to laiko atmintyje išlikę. Čia būtų ilgas pasakojimas. Baisu buvo... Baisu, kai eina vieni, po to kiti. Karo pradžioje pas mus žydai slėpėsi. Koks jų likimas – nežinau. Iki karo Zarasuose žydų buvo daug...

- O kaip paties gyvenime atsirado smuikas?

- Mes visi šeimoj pradėjom anksčiau dainuot nei vaikščiot. Tėvas puikiai grojo armonika. Turėjo net 5 armonikas, o aš smuiku susižavėjau, kai atvažiavo nuostabus smuiko mokytojas. Buvo muzikos būrelis. Kadangi iki Zarasų buvo 6 kilometrai, tai porą kartų suvaikščiojęs, ir 24 kilometrus nueidavau. Bet buvau laimingas, galėdamas groti. Muzikos mokytojas lėmė, kad aš pasirinkau smuiką. Mokytojas Ranavas buvo puikus mokytojas. Grojo visais instrumentais. Ir mus išmokė groti iš natų klasikinius kūrinius. Klasikinius kūrinius grojau visą gyvenimą, gaila, kad Švenčionyse jų nereikėjo, čia grojom polkas, valsus. Mano saviveiklos kelias prasidėjęs nuo pirmos klasės, baigėsi tik prieš porą metų. Iš viso stažas saviveikloje – 76 metai. Šiais metais jau ir bažnyčios chorą palikau.

- O kodėl po vidurinės baigimo nepasirinkote muzikos, o įstojote į veterinarijos akademiją?

- Nors muzika man buvo viskas, bet realiai pasvėręs savo galimybes aš supratau, kad be muzikos mokyklos aš galiu tik į Tallat-Kelpšos technikumą įstoti, o įstojus į technikumą aš būčiau į kariuomenę patekęs. Apsispręsti padėjo ir muzikos mokytojo pasakyti žodžiai: „Aš dirbu keliuose darbuose, bet negaliu net akordeono nusipirkti. Pasakysiu atvirai, būti muzikos mokytoju – prastas gyvenimas. Nepamesk muzikos, tai tebūna tavo hobis, o veterinarija užtikrins materialinę bazę.“ Norėjo ir tėvai, kad eičiau į veterinarus, ir giminės. Tėvai labai apsidžiaugė, kai pasirinkau veterinaro profesiją. Kadangi aš nuo pat mažens buvau su gyvuliais, tai veterinarijoje man mokytis buvo lengva. Akademijoje ir saviveikloje dalyvavau. Buvo kapela, puikus vyrų choras. Koncertavome Vilniuj, Rygoj, Maskvoj... O po baigimo gavau paskyrimą į Adutiškį. Čia pasijutau savo vietoje. Adutiškyje ir kapelą buvau sukūręs. Muzikantų tame krašte visada buvo... O tai, ką aš atvažiavęs į Adutiškį pamačiau, dar kartą patvirtino faktą, kad didžiausia kaimo tragedija buvo kolektyvizacija. Prisimenu, kaip tėvas sakydavo: „Mano draugai per butelį viską pravarė, o aš visą gyvenimą sunkiai dirbau, ir šiandien mes lygūs.“ Liūdnai atrodė ir Adutiškio kraštas. Žinot, tada karvutė daugeliui buvo svarbiausias gyvulys, maitintoja. Gal todėl, jei žmogui iškildavo dilema, ar pačiam gydytis, ar karvutę gydyti, žmogus pasirinkdavo antrą variantą. Adutiškyje užsibuvau neilgai. Po to 1961 metais mane paskyrė į Švenčionis, į vyriausiojo vet. gydytojo pareigas. Po to dirbau Strūnaityje. Štai tokia mano darbinė odisėja. Šalia darbo visą laiką buvo muzika. Niekada nesigailėjau pasirinkęs veterinaro specialybę, nes dirbdamas visą laiką jaučiausi galintis padėti žmogui...

- Vytautai, o kaip jūsų šeimai pavyko išvengti tremties, juk tėvai turėjo 25 ha žemės, gyvulių...

- Ne tik žemės turėjome daug, bet vyresnis brolis Petras dar ir nuo kariuomenės slapstėsi. Buvo krata po kratos. Sakydavo, kai vokiečiai varė gyvulius ir jį paėmė. Aplinkui mus gyveno rusai, bet ir jie mūsų neišdavė, nes karo metais tėvas, kaip tikras katalikas, juos užstodavo, gindavo. Ir jie, žinodami tikrą situaciją, mūsų neišdavė. Buvo puikus ir seniūnas. Nuo jo irgi daug priklausė. Pagal visas taisykles mes dėl brolio turėjom išvažiuoti į Sibirą, bet likome gerų žmonių dėka. Po to, kai brolis amnestavosi, jau lengviau atsikvėpėme. Tiesa, vienu metu vos viskas nesibaigė liūdnai, kai brolis per neatsargumą padegė kluoną, o ten mes per karą tokį arsenalą šovinių ir granatų turėjome – net 18, ir net prieštankinę miną buvom atitempę. Kai pradėjo pyškinti, net siaubas apėmė. Tėvą saugumas tardė, bet jis išsisuko sakydamas, kad čia buvo įsikūręs štabas, ir ką jie ten paliko, nežinia. Tėvas buvo ne tik puikus kalvis, bet ir puikus diplomatas, tai mus ir gelbėjo ne kartą. Tėvas mus mokė sakydamas: „Penkias valdžias pragyvenau, bet kareivio uniformos neužsivilkau, ir jums patariu, būkit sąžiningi, dori, patriotai, bet į jokias partijas nelįskit.“ To principo mes ir laikėmės.

-O kaip jums su partija?

- Judino ir ne kartą. Aš žinojau, kad jei į partiją įstosiu, tuoj kokio atsilikusio kolūkio pirmininku paskirs. Sakydavau, kad mėgstu savo darbą ir noriu jį dirbti. Tai mane lyg ir gelbėjo, o savo darbą aš tikrai mėgau...

- O kaip susipažinot su būsima žmona?

- Įdomus klausimas. Iš šalies žiūrint – dvi priešingybės. Mano žmona Genutė Vilniaus universitetą baigusi lietuvių kalbos mokytoja, aš – veterinaras, grynai žemiška profesija, bet mūsų kelias vieno į kitą prasidėjo dar vaikystėje, kai ji iš Salako ateidavo pas savo tetą. Retkarčiais pasimatydavome. Taip palengva ir mūsų jausmai gimė, jau ne vaikiški... Ji vėliau prisipažino, kad mane anksčiau nei aš ją pamilo. Prie to gal ir mano smuiko muzika prisidėjo, ir mano nutapytas paveikslas į jausmų židinį žibalo įpylė, bet svarbiausia, mes buvome lyg iš to paties kelmo išskaptuoti. Jos tėvas buvo ūkininkas, ji, likusi be mamos, mokėjo visus darbus, kaip ir aš. Gal todėl ir suėjome. Apsivedėme 1960 m. kovo mėnesį ir išgyvenome kartu 62 metus. Iki šiol prisimenu Genutės prieš mirtį pasakytus žodžius: „Tėveli, tu man buvai labai geras“. Tai buvo savotiškas 62 kartu nugyventų metų įvertinimas. Prisimindamas žmonos, su kuria išauginome sūnų Antaną ir dukrą Giedrę, ligą norėčiau pasakyti nuoširdų ačiū šeimos gydytojai Nijolei Švogžlienei.

- Vytautai, prieš 30 metų Lietuvoje padvelkė atgimimo vėjai. Kaip juos sutikai?

- Tai buvo ilgai lauktas gaivus laisvės gūsis. Mane ypač tuo laiku palaikė žmona, kuri sakydavo: „Aš negaliu dėl sveikatos, o tu eik“. Ir aš ėjau. Nebuvau kraštutinis, daugiau tolerantiškas. Čia gal iš tėvo paveldėtas bruožas, kai svarbu viską apmąstyti, nesielgti karštakošiškai. Žmona daug prisidėjo leidžiant „Ryto“ laikraštį, o galutinai aš patikėjau, kad mes iškovosim nepriklausomybę, po rugpjūčio 23 d. mitingo Vingio parke.

- Gerb. Vytautai, jei gyvenimo ratą būtų galima pasukti atgal, ką pakeistum savo gyvenime?

- Geras klausimas. Pirmiausia žmonai sakyčiau daugiau gerų žodžių. Čia jaučiu savotišką skolą. Moterims reikia sakyti gražius žodžius, nes jos myli ausimis, o vyrai – akimis. O daugiau gal nieko ir nekeisčiau, nes to meto sąlygomis negalėjau pasirinkti kitos profesijos. Dirbdamas veterinaru aš visą gyvenimą jaučiausi reikalingas žmonėms, o muzika, menas man buvo puikus hobis. Patiko man gamta. Žinai, viskas išėjo gerai... – baigdamas mūsų pokalbį sako Vytautas Stunžėnas.

Paskui dar ilgai kalbame apie šį bei tą. Apie sodą, gerai prižiūrimą. Nuo vaikystės išmokęs visus darbus, ir sode mielai dirba iki šiol. Štai toks pasakojimas apie jau 60 metų mūsų rajone gyvenantį zarasiškį Vytautą Stunžėną, kuriam rugpjūčio 8 dieną sukako 86 metai.

Algis JAKŠTAS