Kiekvienas savo gyvenimo kelyje sutinkame ne vieną žmogų, su kuriuo visados malonu bendrauti, ir kiekvienas susitikimas su juo palieka neišdildomą pėdsaką. Sunku net atsekti, prieš kiek metų susitikau su Juzefa Martinkėniene. Gal tai buvo pirmosios jos parodos metu? Bet visai nesvarbu, kada buvo tas pirmas kartas. Po to ne kartą rašiau apie jos kūrybą, taro kortų magiją. Namuose kabo Juzefos dovanotas paveikslas... Beveik prieš 17 metų Juzefa išvyko į JAV padėti dukrai auginti gimusio sūnaus. Po to visada miela būdavo gauti šventinį atviruką arba „Facebook‘e“ rasti jos atsiliepimą į įdėtą fotografiją ar eilėraštį. Ir štai sužinojęs, kad Juzefa Martin (tokia dabar mano geros pažįstamos pavardė) svečiuojasi Lietuvoje, paskambinau jos sūnui Artūrui ir paprašiau paklausti, ar negalėtų ji man skirti šiek tiek laiko, kad galėtume pasikalbėti apie gyvenimą JAV, apie kūrybą. Labai apsidžiaugiau, kai po kelių minučių telefone išgirdau Juzefos balsą ir jau po trejeto valandų, sėdėdami pavėsinėje, kalbėjomės apie tuos 17 prabėgusių metų, gyvenimą svetur...

- Išvažiavau 2002 metais, ir mano išvažiavimo tikslas buvo labai proziškas – važiavau dukrai padėti auginti gimusio sūnaus, nes ten nėra tokių socialinių garantijų, tokių atostogų vaiko auginimui kaip Lietuvoje. Taip ir padėjau anūkui augti nuo 3 mėnesių iki 10 metų. Dabar jau gyvenu atskirai, ką noriu, tą darau, - kaip ir prieš daug metų žaviai šypsodamasi pradeda mūsų pokalbį Juzefa Martin.

- O kaip vyresnioji dukra atsidūrė JAV?

- Dabar ji jau gerai įsitvirtinusi, dirba informacinių projektų vyresniąja vadove. O išvyko į JAV prieš porą dešimtmečių, nes vyro brolis ir motina jau buvo ten. Jos vyras savo laiku Lietuvos sporto departamente užėmė aukštas pareigas. Vadovavo žydų ansambliui. Po vestuvių jie išvažiavo į JAV. Beje, ten norint įsitvirtinti, reikia daug dirbti, tą dukra Ina ir žentas Gregoris ir daro. Žinoma, norint užimti pareigas, reikia ir anglų kalbą išmokti. Dukra tą padarė labai greitai, o žentas kalbą mokėjo.

- Juzefa, kokį pirmą įspūdį padarė daugelio išsvajota Amerika?

- Dabar galiu pasakyti, kad man dabar ir Lietuva, ir JAV mielos, nes ir ten, ir čia gyvena man brangūs žmonės. Lietuvos niekada nepamiršau, ypač nesunku jausti čia vykstančio gyvenimo pulsą, kai yra internetas, kai gali bendrauti per nuotolį su brangiais žmonėmis. Per tuos 17 metų Lietuva labai išgražėjo, ir tai džiugina. Matyt, aš esu tokio būdo, kad greitai apsiprantu naujoje vietoje. Aš daugiau jaučiuosi mūsų planetos gyventoja. Argi svarbu, kur gyvenu? Svarbu, kad tau čia gera. Matyt, esu kosmopolitinių pažiūrų. Nuvažiavusi ten nė karto nepasijutau nekomfortabiliai. Visos Amerikos aš nemačiau, ji tokia didelė, gal todėl ir Lietuva iš ten atrodo taip arti. Kadangi aš buvau tiesiog močiute, tai ir mano bendravimas daugiausia buvo su žmonėmis. Važinėdavau su vaiko vežimėliu nemokėdama kalbos, ir tai nebuvo lengva. Kadangi dukros su vyru tikslas buvo įsitvirtinti, o mano – jiems padėti, aš buvau lyg užnugaris jiems. O kalbant apie Lietuvą, manau, kad čia viskas gražu – ir gamta, ir kalba, ir žmonės, nors žmonių čia, kaip ir visur, yra visokių. O gyvename mes Masačiusetso valstijoje, nedideliame miestelyje, kuriame apie 27 tūkstančius gyventojų, panašiai kaip Utenoje. Valstijos centras – Bostonas. Gamta kažkiek panaši į Lietuvos. Pas mus ten šiemet pavasaris buvo lietuviškas – šaltokas, o pas jus čia šiemet buvo kaip dažniausia būna Masačiusetse – karšta. Beje, kas krenta į akis būnant ten – tai tolerancija. Tolerancija kitataučiui, neįgaliajam, senam. Sekmadieniais einu į bažnyčią. Bažnyčių daug, tad pasirinkau vieną ir ten einu. Dabar, kaip jau minėjau, gyvenu viena. Esu savo laiko tvarkytoja. Man dabar 71-eri, ir noriu, kad mano gyvenimas dar ilgai būtų kokybiškas ir kitiems su manimi nebūtų problemų.

- O kaip su anglų kalba?

- Negaliu girtis, kad aš tą kalbą išmokau, bet buitinėje kalboje jau galiu susikalbėti. Tiek, kiek man reikia bendraujant – užtenka.

- Juzefa, gyvendama Lietuvoje buvai pilna kūrybinių idėjų, o kaip ten, už jūrų marių?

- Nebuvo laiko, bet dabar jau šiek tiek bandau. Kai auginau anūką, tai jam buvo skiriama didžioji laiko dalis, o dar gėlės... Dabar pradėjau nauja technika kurti paveikslus – lieju akriliniais dažais. Kadangi, kaip žinote, patinka abstrakcija, tai ir čia randasi įdomūs darbai. Bet tai tik pradžia. Vidinis poreikis buvo, bet laiko vis nebuvo. Domėjausi kitų darbais. Internete daug įdomių darbų ir įvairios technikos gali rasti. Kūrybinė ugnelė neužgeso, ir aš tuo džiaugiuosi. Norisi ir tobulėti, ir kurti.

- O kaip su taro kortomis? Pašamanaujat?

- Su taro kortomis reikia elgtis labai atsakingai, negali šiaip sau komentuoti, reikia visada jausti atsakomybę. Ir šamanauju dažniausia sau. Net jei kortos ne taip susidėlioja, esu optimistė, visada galvoju, kad viskas bus gerai, o sakoma, kad mintys realizuojasi. Svarbu, kad su artimais žmonėmis viskas gerai, o viso pasaulio nepakeisi...

- Juzefa, o kiek metų buvo, kai pradėjai tapyti?

- Mėgau piešimo pamokas, o tapyti pradėjau kai man buvo 47. Tiesiog vieną spalio vakarą ėmiau ir pradėjau tapyti. Pirmoji paroda buvo 1995 m. Po to parodų buvo nemažai. Keitėsi ir stilius. Dabar vėl traukia į naujus kūrybinius išbandymus. Kuo ilgiau žmogus gyveni, tuo dažniau klausi savęs, kas už tos ribos. Ir žinote, matyt, kas žmogaus sieloje, tas ir ten, už ribos. Yra toks posakis: „Ir rojus, ir pragaras mūsų sielose, mumyse“ Ir kuo ilgiau gyveni, tuo stipresnis daraisi. Įgyta patirtis yra neįkainojama, ir jei įsivaizduoji gyvenimą spalvingą, jei tokį priimi, tas ir mumyse, taip pat ir Dievas...

Gurkšnodami kavą ir valgydami Juzefos atneštą tortą, kalbame apie įvairias religijas, kurias išpažįsta žmonės, apie tai, kad tos pora savaičių Lietuvoje pralėkė labai greitai, kad labai mažai žmonių, su kuriais norėjosi susitikti, pavyko aplankyti, susitikti. Palietėme ir kai kurias kitas temas. Juzefa pasidžiaugė visais 4 anūkais. Net ir JAV gimęs anūkas lietuviškai supranta. Pakalbėjome ir apie tai, kad emigrantui visur nelengva, ir norint įsitvirtinti reikia daug dirbti. Juzefos nuomone, iš Lietuvos išvykę žmonės sugeba tą padaryti, jiems užtenka užsispyrimo. Ją labai džiugina ir tai, kad dukra ir žentas jau turi Amerikos pilietybę, o kai baigiantis pokalbiui paklausiau jos, ar norisi sugrįžti į Lietuvą, Juzefa, kurį laiką pagalvojusi, atsakė:

- Normalu, kad aš pagalvoju apie Lietuvą. Čia juk mano dukros Ritos ir sūnaus Artūro šeimos, bet aš jau ten įpratau ir nesijaučiu taip, kad, oi, kaip noriu čia atvažiuoti. Jau sakiau, matyt esu kosmopolitinės prigimties, ir man svarbu gyventi ten, kur man gera. Nelabai aš prie vietos prisirišu.

Atsisveikindamas jai palinkiu laimingo skrydžio, nes jau po paros ji, palikusi Lietuvą, išskrido į savo namus, nes dabar ten jos namai, o čia Juzefa tik svečias...

Algis JAKŠTAS