Mes turime 298 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5892
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19752
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92109
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Niekais pavertę žmonių uždirbtą turtą, politikos senbuviai siūlosi toliau valdyti šalį, kurdami demokratijos iliuziją

2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis Nr.29 (1172)

Penkerius metus dirbęs Europos Parlamente, pasibaigus kadencijai buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis prieš dvejus su puse metų grįžo į Lietuvą iš Briuselio. Tiksliau, ne grįžo, o ramiai apsistojo savo namuose, nes visus penkerius metus, sako, gyvenęs tarp Lietuvos ir Briuselio arba Strasbūro, kas savaitgalį skraidęs namo. Ekonomisto ir teisininko diplomus turintis Š.Birutis savo žinias, kurias labai praturtino veikla Europos Parlamente, dabar skiria Lietuvai.

Šarūnas BIRUTIS dalinasi mintimis apie šalies aktualijas ir artėjančius Seimo rinkimus.

 

- Kokios veiklos ėmėtės grįžęs iš Europos Parlamento?

- Gavau Lietuvos pramonininkų konfederacijos pasiūlymą būti šios organizacijos atstovu Seime ir Vyriausybėje. Tai ir yra mano pastarųjų metų darbas. Turiu kabinetą Vyriausybėje, dalyvauju posėdžiuose, tiesa, be sprendžiamojo balso, bet tai leido neatitrūkti nuo įstatymų leidybos. Nuolat seku teisinės bazės kūrimą, išreiškiu pramonininkų poziciją.

 

- Kokią patirtį davė penkeri metai Europos Parlamente?

- Joks universitetas neduoda tiek, kiek praktinė veikla. Pirmiausia – tai politinė kultūra, ko taip stinga tarp politikų Lietuvoje visuose valdžios lygmenyse. Pagarba oponentui – juk visi politikai kolegos, konstruktyvi diskusija. Labai svarbu matyti Lietuvos ekonomiką ir politiką kitų valstybių kontekste, palyginti. Teko daug bendrauti su kitų valstybių vyriausybių vadovais, analizuoti jų patirtį. Akivaizdžiai matėsi, ko nepadarė mūsų šalies valdžia, kokių klaidų privėlė, nors pretenduoja kitus pamokyti... Mums, ko gero, artimiausia Švedija – ir pagal klimatą, ir pagal mentalitetą, jos patirtis mums tinka visose srityse. Pirmiausia pasimokykime požiūrio į žmogų. Švedijoje kiekvienas žmogus gerbiamas, jis supranta savo vaidmenį ir svarbą bendruomenėje. Be viso to žmogus pasijunta beteisiu varžteliu valstybės mašinoje, dažnai niekam nereikalingu, nesvarbiu, kaip, drįstu manyti, šiandieną jaučiasi daugelis Lietuvoje. Todėl ir evakuojasi – šis baisus žodis jau pakeitė emigraciją. Taip gyventi toliau negalima. Turime pirmiausia susitvarkyti savo kieme, o ne girtis, kad dalyvaujame sprendžiant Afganistano, Baltarusijos ar kt. šalių problemas, pasiskolinę dar keletą milijardų. Ar susimąsto dabartinė valdžia, kokią naštą paliksime vaikams, anūkams, ar jie nebėgs nuo jos į kitas valstybes?

 

- Juk jau bėga rekordiškai?

- Kol kas – taip, ir aš manau, kad tai nacionalinė tragedija. Bet jokiais raginimais, moralais apie pilietiškumą, pareigą ir pan. to nesustabdysime. Emigraciją sustabdyti galime tik ekonominėmis priemonėmis, kurios skatintų darbo vietų kūrimą.

 

- Ar to privalo imtis valdžia, ar toliau lauksime, kol darbo birža bedarbius pavers verslininkais?

- Tik valdžia. Mano nuomone, darbo biržos pinigai skatinant bedarbių verslumą išmetami vėjais. Niekada verslo nesukurs žmogus, kuris neturi darbo. Nebent tai viena kita išimtis, kuri situacijos iš esmės nepakeis. Iš prigimties verslių žmonių yra tik apie 8 proc., dalis galėtų to išmokti, bet tik pradedant nuo mokyklos suolo. Bet ir čia pas mus kažkas ne taip. Teko skaityti paskaitą 11-12 klasių moksleiviams vienoje prestižinėje Vilniaus mokykloje. Mane pribloškė, kai iš 100 moksleivių pareiškė norintys kurti savo verslą tik 6! Amerikos mokyklose tokių būtų daugiau kaip 50 proc. Aišku, visi jie klestinčio verslo nesukurs, bet juk tai svajonė, o mūsų moksleiviai net jos neturi. Akivaizdu, kad ne tik ekonominė, bet ir moralinė terpė verslui šalyje kažkaip sudarkyta, vertybės iškreiptos, jeigu jaunas žmogus nesiekia būti savarankiškas, kūrybingas, galintis apsirūpinti ir oriai gyventi.

 

- Kokių skubių veiksmų turėtų imtis valdžia?

- Sudaryti patrauklias sąlygas investuotojams, pakeisti mokestinę bazę, kad investuoti apsimokėtų. Antraip, kas gi tai darys ir dėl ko?

 

- Verslininkai skundžiasi ir dėl nevykusių įstatymų.

- 70 proc. visų teisės aktų priimami nebe Lietuvoje, o Europos Sąjungoje, ir po to mūsų Seimas juos adaptuoja, perkelia į nacionalinę teisę. Seimas tai turi padaryti atsakingai ir kvalifikuotai, nes įstatymai kuria ekonominę gerovę. Galima sakyti, daugelis šalies bėdų – dėl verslui nepalankių įstatymų.

Europos Parlamente dirbau dviejuose komitetuose - Pramonės, energetikos ir mokslinių tyrimų komitete ir dar viename – Vidaus rinkos ir vartotojų teisių. Abu komitetai ekonominiai, ruošiantys teisės aktus visai Europos Sąjungai. Kodėl kitose valstybėse jie geri, o pas mus blogi?

 

- Iš tikrųjų - kodėl?

- Gal todėl, kad, kiek bekalbėtume, į Seimą išrenkami ne tų profesijų žmonės. Gerbiu visas profesijas, bet reikia dirbti tai, ką moki. Juk, jeigu nesimokėte siūti, tikriausiai to ir nedarysite? Seimo funkcija – įstatymų leidimas. Kaip gali būti įstatymų leidėjas, jeigu nė nežinai, kaip formuojamas įstatymas, jau nekalbant apie gebėjimą įvertinti, kaip jis siesis su kitais įstatymais, kaip atsilieps ekonomikos dėsniams?

Teko lankytis daugelio valstybių parlamentuose. Juose didžioji dalis parlamentarų – teisininkai, nemažai ekonomistų, jau nekalbant apie JAV Kongresą. Lietuvoje kažkodėl kiek apie tai bebūtų kalbama, po rinkimų paaiškėja, kad vėl ta pati situacija. Šiame Seime yra berods 7 teisininkai (apie 5 proc.). Buvo anais laikais toks garsus posakis: „Valstybę gali valdyti ir virėja“. Tai šiandieną mes iki to ir priėjome. Vyriausybė pati sau susikuria įstatymus, pakiša Seimo nariams, kurie neturi įstatymų leidybos bazinių pagrindų, tai ir balsuoja aklai. Situacija apversta aukštyn kojomis – įstatymus turi leisti Seimas, o Vyriausybė – juos vykdyti.

 

- Pasak ekonomikos analitikų, reikia užjausti tuos, kas stos prie valdžios vairo rudenį.

- Kodėl užjausti? Juos reikia ne užjausti, reikia surasti tokius žmones, o jeigu jie jau pasiruošę ir nusiteikę imtis darbo, reikia juos palaikyti. Tik reikia saugotis, kad šalies vairas vėl neatitektų tiems patiems. Juk jie drįsta vėl siūlytis toliau valdyti! Beje, visus jau beveik 23 metus šalį valdė tie patys veidai, pasikeisdami švytuoklės principu – tai socialdemokratai, tai konservatoriai, ką nors dėl skaičiaus prisijungdami. Labai patogu – vieni kitus keičia, vieni kitų didžiausių nusikaltimų „nemato“, ir visiems gerai, pagal principą tu manęs neliesk, aš – tavęs. Visi jie stengiasi visomis išgalėmis, kad tik neatsirastų rimta trečioji jėga, kuri sukeltų konkurenciją ir net pavojų jų ramiai egzistencijai. Taip einama link dvipartystės, o tai, mano nuomone, blogiau net ir už vienpartinę sistemą, nes žmonėms sudaroma demokratijos iliuzija, jie tiesiog apgauti.

 

- Tokio palikimo, koks atiteks būsimam Seimui, nė viena kadencija dar neturėjo...

- Sutinku, kad tai yra prasčiausias palikimas, koks gali būti. Be ekonominių, liūdina ir kiti dalykai. Pasižiūrėjau partijų kandidatų sąrašus, taip pat ir populiarumu pasižyminčių socialdemokratų, ir tai mane labai nuliūdino. Gresia absoliučiu sąstingiu, bala, į kurią mūsų valstybė toliau stumiama. Šiandieną valstybė nepavydėtinoje padėtyje – ir ekonomine prasme, ir moraliniu žmonių nusiteikimu. Labai liūdna padėtis, todėl ją reikia skubiai keisti iš esmės. Ko pasiekėme per 22 nepriklausomybės metus? Valstybės skola išaugo iki 44 milijardų litų, o iki metų pabaigos gali siekti 50 mlrd. Privatizuotas ir „pravalgytas“ visas valstybės turtas. Šis didžiulis Lietuvos žmonių sukurtas turtas – apie 40 mlrd. Lt – nepadėjo šaliai atsistoti ant kojų, nes buvo išleistas neatsakingai, negalvojant apie ateitį. Nepagerino padėties ir europiniai paramos pinigai – apie 30 mlrd. litų. Mes jų neuždirbome – jie gauti dovanai, bet ir jie panaudoti netinkamai, jeigu nepadėjo šaliai sutvirtėti. Per du dešimtmečius nepriklausomybės valdžia išlaidavo be jokios atsakomybės - daugiau kaip 100 milijardų litų. Ir tie patys politikai, kurie visus tuos metus vedė valstybę į šią situaciją, šiandieną nori išlikti prie valstybės vairo.

 

- Būsimų Seimo narių laukia sunki dalia. Ar Jūsų planams pritaria šeima?

- Mūsų šeima įpratusi ir prie didesnių iššūkių – kai dirbau Europos Parlamente, matėmės tik savaitgaliais. Šeima mane palaiko, nes supranta, kad man tai įdomu ir svarbu.

 

- Esate ekonomistas ir teisininkas, turite patirties versle ir politikoje, esate europietiškas politikas, o dar norite atsiklausti žmonių nuomonės, ar jie norėtų, kad atstovautumėt jiems. Kodėl abejojate?

- Pirmiausia, manau, politikui nereikia savęs pervertinti. Geriausiai gali įvertinti kiti. Gal vienas kitas ir mandagiai išsisuks nuo tiesaus atsakymo, bet dauguma žmonių, tikiu, ką mano, tą ir sako. Mano nuomone, jeigu ruošiesi dirbti rimtą darbą, turi pasiklausti tų, su kuriais jį dirbsi, nes vienas politikas nieko nepadarys. Kaip jie tave vertina, kokias viltis sieja, kokie jų lūkesčiai dėl savo kaimo, miesto ateities, kokias problemas norėtų spręsti. Susitikdamas su žmonėmis, noriu sužinoti jų problemas ir apie mano galimybę atstovauti jiems. Mano apsisprendimas kandidatuoti į Seimą priklausys nuo žmonių nuomonės. Apsispręsiu tik ją išsiaiškinęs.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ
 

 
Reklaminis skydelis