Mes turime 73 svečius online

Apsilankymų šiandien:38
Apsilankymų vakar:1362
Apsilankymų šį mėn.:8914
Apsilankymų iš viso:1566570

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Likimas sujungė, išskyrė ir vėl sujungė

2019 m. balandžio 17 d., trečiadienis Nr.29 (1849)

Dėl ūmaus charakterio Sigitas neturėjo daug draugų. Tiesa, kol negirtas, daugeliui netgi patikdavo bendrauti su juo: linksmas, draugiškas, paslaugus, tolerantiškas. Užtat netgi silpniausio alkoholio taurelė jį pakeisdavo neatpažįstamai – jaunas vyras tapdavo priekabių ieškotoju. Tada jam neįtikdavo niekas, kad ir kaip stengdavosi išvengti nemalonių akimirkų.

Kartą, jau gerai įkaušęs, sėdo ant dviračio ir išvažiavo į miestelį, mat vyno pritrūko. Bevažiuodamas siauru takeliu, lenkė ta pačia kryptimi ėjusį bendraamžį Audrių. Vos tik aplenkė jį ir griuvo, ant savęs dviratį užsiversdamas, nors netgi menkiausios kliūties toje vietoje nebuvo. Bjauriausiais žodžiais keikdamasis, ne save dėl neatsargumo kaltino, o Audrių, atseit jis pasimaišęs jam po kojomis. Iškoneveikęs jį „rinktiniais“ žodžiais, nutarė, kad to per mažai, todėl dar ir kumščiais gerokai pasidarbavo. Kai Audrius parkrito, dar ir suspardė. Po to nuvažiavo, lyg niekur nieko.

Kai Audrius šiaip taip parėjo namo, jo broliai, pamatę kas atsitiko, nuėjo į Sigito namus, rado jį miegantį, išsitempė iš lovos (garbės kodeksas: gulinčio niekas nemuša) ir čia pat surengė „teismą“: aptalžė taip, kad maža nepasirodytų.

Šitaip pradėję vasarą, abu jaunuoliai vengė susitikimų. Galima sakyti, kad pavyko. Audrius tik vieną kartą matė Sigitą, bet tokį girtą – miegojo šalikelėje ir nereagavo į pro šalį einančius ar važiuojančius.

Bet likimas nepamiršo abiejų jaunuolių iš gretimų kaimų. Kad ir kaip netroško abu artimesnės draugystės, likimas ją tiesiog priverstinai bruko. Atsitiko taip, kad Sigitą įsimylėjo Audriaus sesuo Raminta. Dukrą „paprotinti“ labai stengėsi ir tėvai, ir broliai. O juk ir ji pati puikiai žinojo Sigito charakterį, jo ūmus būdas niekam nebuvo paslaptis, bet meilė, matyt, turi savo logiką, savo „rožinių akinių sindromą“.

Vestuvių dieną buvo aišku, kad šeima jokios apvalesnės vedybų sukakties nesulauks: išgėręs jaunikis rado priežastį kumščiu paauklėti piršlį, kažko įtūžęs, sudaužė krūvą tik ką išplautų indų. Raminta, visa tai matydama, plūdo ašaromis. Gal jau tada suprato padariusi didelę klaidą, bet trauktis nebebuvo kur...

Ramintos tėvai jautėsi taip, tarsi būtų praradę dukrą: žento namuose jie nenorėjo lankytis, o patys jo į savo namus nekvietė. Kai gimė pirmasis anūkas, Ramintos tėvai nuvažiavo tik į krikštynas bažnyčioje, o po ceremonijos, įteikę dovanas mažyliui, išvažiavo namo. Nei Audrius, nei kiti Ramintos broliai iš viso neatvažiavo, nors sesuo juos labai kvietė.

Visi Ramintos artimieji tik iš kitų žmonių pasakojimų sužinodavo, kad jų dukra vyro namuose ramybės neturi, kad tyliai kenčia jo išpuolius, kad jau ne kartą vaikščiojo su pamušta akimi. Kai šitos žinios pasiekė Audrių, imta ieškoti išeities. Broliai, pasitarę su tėvais, nusprendė išnuomoti seseriai butą, kuriame ji apsigyventų su vaikeliu ir pasistengtų pamiršti nepasisekusią santuoką. Taip ir padarė, tik nė vienas nesitikėjo, kad šitam planui nepritars pati Raminta.

Kai vienas iš jaunos moters brolių sužinojo, jog Raminta eilinį kartą sumušta, paskambino Audriui ir abu nuvažiavo pas ją, prieš tai įsitikinę, kad Sigito tikrai nėra namuose. Raminta pamačiusi brolius ir nustebo, ir apsidžiaugė, nes senokai jų buvo nemačiusi, bet kai sužinojo atvykimo priežastį, nuliūdo. Ji niekur nenorėjo išvažiuoti. Gerą valandą įkalbinėta išsikelti į išnuomotą butą, Raminta kategoriškai pareiškė, kad nesutinkanti taip pasielgti. Broliai irgi buvo kategoriški: gana kentėti fizinį skausmą, pažeminimus. Derybos baigėsi tuo, kad Raminta pakluso brolių reikalavimams ir iki sugrįžtant Sigitui išvažiavo, tepasiėmusi vaikelį ir jų abiejų būtiniausius daiktus.

Sigitas, grįžęs namo ir juose neradęs žmonos, taip įsiuto, kad rodės iš kailio išsiners. Pirmiausia sudaužė visus po ranka pasitaikiusius dūžtančius daiktus, išmėtė iš spintos visus drabužius, nors kažin, ar žinojo ko ten ieško. Kai ir sutemus žmona su vaikeliu namo negrįžo, pykčio užvaldytas vyras ne miegoti susiruošė, o paskelbė žmonos paiešką. Paskambino jos draugėms ir sužinojęs, jog pas jas Ramintos nėra, nudūmė pas uošvius. Kietai įmigę pagyvenę žmonės nepuolė atidaryti nekviestam svečiui durų, todėl jis, nusitvėręs po ranka pakliuvusį pagalį, išdaužė kone visus langus. Įlipęs vidun, grasino užmušiąs abu žmonos tėvus, jei nepasakys kur slepia dukterį. Gal jie, bijodami, kad neužmuštų, ir būtų pasakę, kur jos ieškoti, bet kad ir patys nežinojo dabartinio jos adreso. Sūnūs sąmoningai jiems nesakė, numatydami, jog gali atsitikti taip, jog pirmiausia Ramintos bus ieškoma pas tėvus.

Kai Sigitas suprato, jog pas uošvius žmonos tikrai nėra, palikęs juos dejuojančius iš skausmo, išsidangino. Ne namo, žinoma, ėjo, o pas Audrių, nes įtarė, kad jis yra tas žmogus, įkalbėjęs Ramintą jį palikti.

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai Sigitas Audriaus buto duris ėmė spardyti kojomis. Buto šeimininkas, per „akutę“ pamatęs, kas pas jį beldžiasi, nė nemanė atidaryti. Gal ir nebūtų pravėręs durų, jei kaimynai, neapsikentę triukšmo, nebūtų pradėję grasinti iškviesią policiją.

Sigitas, patekęs į Audriaus butą, nepanoro ramiai pasikalbėti. Jis visas drebėjo iš pykčio, todėl nė negirdėjo žmonos brolio žodžių. Neišgavęs Ramintos adreso, puolė Audrių kumščiais, stengėsi nugriebti kokį sunkesnį daiktą ir tvoti juo svainiui per galvą. Kėslai pavyko. Sugriebęs vazą gėlėms, laimei nestoro stiklo, sudaužė ją į Audriaus galvą...

Kai kaimynai pamatė, jog Audriaus buto durys šiek tiek pravertos, užėjo į vidų ir rado buto šeimininką be sąmonės, paplūdusį kraujais...

Prabėgo dešimt metų. Sigitas, atlikęs bausmę, kažkur išsidangino. Raminta su jau pradinę mokyklą baigusiu sūneliu apsigyveno Audriaus bute, nes po sumušimo jis liko neįgalus. Jei ne tokia jo būklė, visiems atrodytų, jog košmaras baigėsi...

Genovaitė MEŠKAUSKAITĖ