Mes turime 401 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3639
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19840
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95870
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dalios Smagurauskaitės romane – egzotiškasis Marokas ir nuotykiai su detektyvo prieskoniu

2019 m. kovo 23 d., šeštadienis Nr.22 (1842)

Kas yra kūryba? Talentas, duotas žmogui gimstant, ar nuoseklaus, tikslingo darbo vaisius? Rusų biochemikas Vladimir Engelgart rašė: „Gebėjimas kurti – didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų be galo ilgoje evoliucijoje.“ Bet čia ir vėl kyla klausimas, kodėl vieni sugeba realizuoti tą dovaną, o kiti, kad ir ką bedarytų, taip nieko ir nesukuria.

Mane visada džiugina, kai išgirstu žinią, kad vienas ar kitas žmogus iš mano pažįstamų rato kažką sukuria. Prieš keletą metų dienos šviesą išvydo dvi jaunos autorės, švenčionėliškės Dalios Smagurauskaitės knygos apie Italiją. Pirmoji – „Toskana. Florencija: magiška žemė“ (2015), antroji – „Saulės sala Sicilija“ (2016). Abi jas išleido leidykla „Aukso pieva“. Aš vis prisimenu savo poezijos knygų leidėjo Dano Kaukėno žodžius: „Jei kūrybos upelis pradeda tekėti, jo lengvai neužtvenksi...“, todėl tikėjausi, kad ir Dalia greitai vėl nudžiugins nauja knyga apie keliones, gal net apie Lietuvą, o čia lyg perkūnas iš giedro dangaus žinia – „Baltų lankų“ leidykla praeitų metų pabaigoje išleido Dalios Smagurauskaitės romaną „Madraso deimantas“. Kadangi Dalios nepavyko pakalbinti per knygos pristatymą Knygų mugėje, tai šį savo sumanymą įgyvendinau Švenčionėliuose, kai ji savaitgalį lankėsi tėvų namuose. O prasidėjo mūsų pokalbis nuo klausimo, kodėl po dviejų pažintinių knygų trečioji – romanas?

- Aš nemanau, kad per daug nutolau nuo savo noro papasakoti skaitytojui apie įdomias šalis, objektus. Nes romane beveik visos aprašytos vietovės yra realios. Tad išliko mano domėjimasis kelionėmis, kitomis šalimis, ten gyvenančių žmonių papročiais, tradicijomis. Kodėl romanas? Kai baigiau rašyti antrą knygą apie keliones jaučiausi šiek tiek pavargusi nuo tos specifikos. Prisiminiau prieš kurį laiką užrašytą istoriją – viso labo 10 puslapių. Tuos puslapius man įkvėpė apsilankymas Maroke. Tie puslapiai ir tapo atspirties tašku, kai pradėjau rašyti romaną, o atsidūrė jie knygos viduryje. Norėjosi, žinoma, ir pačiai pabandyti parašyti romaną ir tuo pačiu atsakyti pirmiausia sau į klausimą, ar aš galiu parašyti romaną. Pasirodo, galiu, - apie romano „Madraso deimantas“ rašymo peripetijas pasakoja jo autorė Dalia Smagurauskaitė.

- Dalia, kiek šalių jau pati aplankei, ir ne tik aplankei, bet ir gilinaisi į jų tradicijas, istoriją?

- Aplankiau gal apie 40 šalių, o Marokas buvo viena pirmųjų mano aplankytų 2007 metais, kai norinčių ten apsilankyti dar nebuvo daug. Visko tada buvo – ir nuotykių, ir miegojimo traukiniuose ant stogo. Nes viešbučiuose vietos nebuvo. Marokas – musulmoniška šalis, visai kitos tradicijos. Nors dar kartą vėl ten apsilankiau, bet susižavėjimas Maroku neišblėso iki šiol. Esu tikra Maroko fanė ir norėčiau ten dar bent kartą nuvažiuoti. Nors Marokas yra musulmoniška šalis, bet tai saugi šalis. Dabar jau ir turistų ten daug važiuoja. Žinoma, reikia žinoti papročius ir jausti jiems pagarbą. Atvažiavęs į bet kurią šalį į svečius ir turi elgtis kaip svečias.

- Prie kokio žanro priskirtum savo romaną?

- Prie romano siužeto prisidėjo ir istorija apie deimantų vagystę Antverpene 2003 metais, kai italas sugebėjo iš vienos bene labiausiai saugomos Europoje vietos pavogti deimantų už 100 milijonų eurų. Dabar jis sėdi kalėjime, bet deimantų taip niekas ir nerado. Man atrodė, kad taip gali nutikti tik filmuose, o ne realiame gyvenime. Bet realiai deimantų vagystės ir toliau vyksta, o jas ruošia rimti žmonės. Buvau ir aš Antverpene, deimantų kvartale. Norėjau pati pamatyti, kaip viskas yra natūroje, nes dalis romano veiksmo vyksta Antverpene, norėjau jausti tą atmosferą. Šiaip deimantų kvartalas nėra įspūdingas, tik apsauga įspūdinga, net šarvuotį stovintį gali pamatyti. Tiesiog intuityviai jauti tą atmosferą. Buvau ir deimantų dirbtuvėlėje. Vienas iš meistrų man parodė, kaip šlifuojamas deimantas, kaip iš neįspūdingo akmenuko suspindi tikras grožis. Teko ir ant piršto žiedą už 100 tūkstančių eurų užsimauti. Pirma mintis – ar jis nusimaus nuo piršto be problemų... Sakoma, deimantai – geriausi draugai, bet ir problemų per juos daug. Rašydama aš stengiausi, kad kuo daugiau būtų autentiškumo. Pirmą dalį buvo sunkiausia parašyti, nes veiksmas vyksta 1701 metais Indijoje, o aš Indijoje nebuvau, tad teko daug skaityti apie tą laikotarpį.

- Dalia, kiek laiko užtruko romano rašymas?

- Gal apie porą metų. Bet tai nebuvo tik romano rašymas, juk ir dirbau, ir keliavau.

- Parašyti yra tik pusė darbo, bet reikia dar ir išleisti...

- Taip. Norėjau pasitikrinti, ar atitiksiu su savo romanu kitų leidyklų reikalavimus. Todėl ir pasiūliau ne pirmas mano knygas išleidusiai leidyklai, kuri tikrai būtų išleidusi, bet ir į kitas leidyklas. Sulaukiau teigiamo atsakymo iš „Baltų lankų“ leidyklos. Ši leidykla leidžia daug knygų, ir patekti tarp jos leidžiamų autorių man buvo įvertinimas. Žinoma, laukiant buvo nerimo. Man pačiai labai patiko dailininko sukurtas romano viršelis. Paėmus išspausdintą romaną „Madraso deimantas“ emocijų buvo daug.

- Jau turi dvi kelionių knygas ir romaną. Koks kitas Dalios žingsnis?

- Kažkokios mintys dėliojasi. Atėjo momentas, kai vėl jau pasiilgau rašymo. Gal kas nors ir susidėlios. Dabar esu laisvai samdoma žurnalistė, tad darbo turiu užtektinai.

- Dalia, ar besimokydama Švenčionėlių gimnazijoje, studijuodama, pagalvodavai apie rašytojos kelią?

- Tikrai ne. Juk ir studijos nebuvo su literatūra susijusios. Kai parašiau pirmą, ėmiau galvoti ir apie antrą, nes medžiagos jau turėjau, bet apie tai, kad parašysiu romaną, tikrai negalvojau, nors ir romane yra daug mano kelionių metu patirtų įspūdžių, vaizdų. Gal visa tai ir susiję. Nes keliaudama aš visada stengiuosi pasikapstyti giliau nei mato keliaujantis su agentūra turistas. Čia gal ir mano profesiniai įgūdžiai turi įtakos. Todėl ir stengiuosi kuo plačiau pažinti šalį, kurioje lankausi, - baigiantis pokalbiui sako Dalia Smagurauskaitė. Paskui dar pakalbam apie laisvalaikį, kuris Daliai yra neatsiejama kelionių, noro pažinti dalis. Tarp šalių, kuriose norėtų apsilankyti, yra Iranas, JAV, bet to padaryti negali dėl politinės situacijos. Tarp prioritetų kol kas nėra Indijos, dėl kurios daugelis svaigsta. O ir Lietuvą Dalia dar norėtų geriau pažinti. Kas žino, gal ir kita knyga bus apie Lietuvą. Kiek kitu kampu nei dabar išleistos pažintinės knygos apie Lietuvą.

O užbaigti šį pasakojimą norėčiau britų menotyrininko Ken Robinson mintimis apie kūrybą: „Kūrybiškumas, originalių bei vertingų idėjų turėjimas dažniausiai ateina matant pasaulį iš labai skirtingų pusių.“ Ta mintis labai tinka Daliai Smagurauskaitei, kurios romaną jau galima įsigyti prekybos tinkluose. Ir labai smagu, kai matai pažįstamą pavardę tarp kitų jaunų romanisčių.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis