Mes turime 403 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:750
mod_vvisit_counterŠią savaitę:750
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:142743

Kai per gyvenimą neša svajonių sparnai

2019 m. vasario 27 d., trečiadienis Nr.16 (1836)

Žmonės baltais chalatais, medikai, visada buvo ir, matyt, bus dėmesio centre, tad, manau, neatrasiu Amerikos, jei pasakysiu, kad mediko specialybę dažniausia renkasi tie, kurie nori padėti sergančiam, palengvinti jo skausmą. Prisipažinsiu, kai baigusi Švenčionėlių Mindaugo gimnaziją Ingrida Bagdonaitė, kurią pažįstu nuo vaikystės, žinau jos menišką prigimtį, pasirinko medikės profesiją ir įstojo į Vilniaus kolegiją, labai nustebau. Dar labiau nustebino Ingridos racionalus požiūris į pasirinktą profesiją. Tiesa, menas niekur nedingo. Kaip ir anksčiau, turėdama laisvo laiko Ingrida piešia, parašo vieną kitą eilėraštį. Nuoširdžiai džiaugiuosi Ingridos noru nesustoti, bet mokytis toliau, žavi ir jos pastovumas, nebėgiojimas iš vienos vietos į kitą – ji kaip pradėjo, taip ir dirba Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja. Ar galima Ingridos kelią į pasirinktą profesiją pavadinti sėkmės istorija? Gal ir taip, bet sėkmė dažniausia aplanko tuos, kurie žino, ko nori, ir daug dirba. Kadangi jau nė šimto dienų neliko iki abitūros egzaminų, ir ne vienam iš abiturientų profesijos pasirinkimas – lyg Rubikono peržengimas, manau, Ingridos Bagdonaitės istorija bus pavyzdžiu, kaip, renkantis profesiją, svarbu nepamiršti ir savo svajonės...

- Ingrida, greitai prasidės baigiamieji egzaminai abiturientams. Kaip prisimeni šį laikotarpį pati?

- Baigiamieji egzaminai man buvo savotiškas iššūkis. Norėjosi sužinoti, kiek išmokau per tuos 12 metų mokyklos suole. Aišku, dabar suprantu, kad tas kelių valandų darbas tušinuku didžiulėje įtampoje toli gražu neatspindi nei mažiausios dalies sukauptų žinių. Tai buvo laikotarpis, kuomet visos mintys buvo sukoncentruotos į matematikos formules, ląstelės dalis, lietuvių kalbos gramatiką ir panašiai. Nors visada mokiausi pakankamai gerai, egzaminai man kėlė didelę baimę, nes visi sakė, kad būtent tai nulems, kokį darbą dirbsiu ateityje. Ruošiantis baigiamiesiems egzaminams, labiausiai motyvuoja artimiausi žmonės, jų tikėjimas tavimi, skatinimas stengtis dėl šviesesnės ateities. Taip ir dariau, todėl esu, kur esu, ir, manau, kad esu savo vietoje. Galėčiau tik padėkoti tėvams už skatinimą mokytis ir stengtis padaryti viską kuo geriau. Jų populiariausia frazė pasiruošimo laikotarpiu buvo – tu gali daugiau nei galvoji, kad gali!

- Pasirinkti būsimą profesiją – savotiška loterija. Kaip pati rinkaisi būsimą medikės profesiją? Kas lėmė apsisprendimą? Ar viskas buvo taip, kaip tikėjaisi?

- Loterija tai tik tuomet, kai nesi įsitikinęs savo sprendimu. Kai nežinai, kas širdžiai miela, bet renkiesi, nes nenori stovėti vietoje. Mano atveju tai buvo kryptingas ėjimas link tikslo. Apsisprendžiau, kad savo gyvenimą siesiu su medicina jau 7-oje klasėje. Tam didelę įtaką turėjo mano klasės auklėtoja, kuri man dėstė biologiją. Pamokos mane labai įtraukdavo, neretai pasilikdavau ir po pamokos padiskutuoti išsamiau apie tai, ką mokėmės. Tiesa, tada dar save įsivaizdavau kineziterapeute. Iki 12 klasės buvau įsitikinusi, kad noriu gydyti judesiu, kad mokysiuosi masažo ir kitų subtilybių. Tačiau, artėjant pasirinkimo dienai, pradėjau domėtis profesijų perspektyvomis ir atradau bendrosios praktikos slaugą. Kolegijų ir universitetų pateiktoje informacijoje apie siūlomas studijų kryptis, ši profesija labiausiai mane sužavėjo. Pagalvojau, jog kraujo nebijau, todėl nutariau bandyti. Ir neprašoviau. Kažkokių minčių, kaip viskas turėtų būti, nelabai turėjau, nes mediko darbą buvau mačiusi tik pacientės akimis. Todėl viskas buvo nauja, neatrasta, kiekviename žingsnyje žadino smalsumą.

- Dar studijuodama Vilniaus kolegijoje, pradėjai dirbti Vilniaus Lazdynų ligoninėje. Ar lengva buvo suderinti studijas ir darbą?

- Pirmieji metai kolegijoje buvo labai įdomūs, pakankamai įtempti ir informatyvūs. Per juos turėjome išmokti visą pagrindą dalykams, kuriuos mokėmės vėlesniuose kursuose. Apsipratusi su informacijos kiekiu, reikalavimais bei studijų tempu, nusprendžiau įsidarbinti ligoninėje slaugytojos padėjėja, kad galėčiau iš arčiau pamatyti savo būsimą darbą. Taip atsitiko, jog tuo metu Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė turėjo laisvą vietą slaugytojos padėjėjai Traumatologijos skyriuje. Darbas buvo sunkus, labai įtemptas, reikėjo priprasti prie vaizdų, kvapų, garsų, kurie nebuvo įprasti man. Darbo vadovas leido derinti studijas su darbu, todėl dirbdavau naktimis ir paromis. Po paskaitų skubėdavau į darbą, po darbo – tiesiai į paskaitas. Kaip užsuktas laikrodukas. Nebuvo lengva, nors viską spėdavau, nevėluodavau ir viską išmokdavau, fiziškai labai jautėsi nuovargis ir miego trūkumas.

- Ar prisimeni jausmą, kai pirmą kartą pamatei atvežtą sužalotą žmogų?

- Puikiai prisimenu. Tai buvo atviras blauzdikaulio lūžis. Vyras vidutinio amžiaus, nukritęs nuo kopėčių. Buvo vasara, karšta diena, o jis užsiėmė statybų darbais be apsaugų. Pamačiusi jį, patyriau sukrėtimą, nes iki to laiko nebuvau mačiusi tiek daug kraujo, skausmo paveikto žmogaus veido bei įtampos artimųjų veiduose. Per tą trumpą laiką, kol jis buvo skyriuje prieš patekdamas ant operacinio stalo, spėjau susipažinti su pykinimu dėl šilto kraujo kvapo, įtampa, kai bijai prisiliesti prie paciento, nes jam velniškai skauda bei savitvarda, nes kiekvienas baimės lašelis medikų veiduose, kelia dar didesnę baimę pacientui. Tą dieną išmokau kontroliuoti veido mimikas.

- Ar galima priprasti prie žmogaus skausmo?

- Priprasti – tikrai ne. Tai nėra gera emocija, prie kurios laikui bėgant galima įprasti. Galima išmokti tinkamai reaguoti. Kiekvieną paciento traumą išgyvenu asmeniškai, galvoju, ką galiu padaryti, kad jam mažiau skaudėtų. Tačiau su laiku tai keičiasi. Iš pradžių emocijos ima viršų, grįžus namo sunku užmigti, galvoje eina kino juosta apie vaizdus, matytus darbo metu. Vėliau, suvoki skausmą, kaip traumos pasekmę, kurią medicina pajėgi suvaldyti, ir pirmiau, nei pradedi stresuoti ar išgyventi, imiesi konkrečių veiksmų.

- Iš traumatologijos skyriaus perėjai dirbti į operacinę. Kokie skirtumai? Kur labiau patinka? Kur lengviau?

- Vos pabaigusi studijas žinojau, kad dirbsiu operacinėje. Kolegijos praktikos metu pamačiau darbą bei išbandžiau save operacinėje ir reanimacijoje. Ta praktika labai mane sužavėjo. Kadangi jau buvau mačiusi darbą skyriuje, buvo smalsu sužinoti, kas vyksta toliau, kai iš skyriaus pacientas patenka ant operacinio stalo. Pasidomėjau, ar lengva įsidarbinti operacinėje, ir sužinojau, kad tam reikalinga specializacija. T. y., specialūs pusės metų trukmės, teorijos ir praktikos kursai, po kurių įgyčiau anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos kvalifikaciją. Dar dirbdama Traumatologijos skyriuje slaugytoja, pradėjau specializacijos kursus. Juos atlikau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės anesteziologiniame bloke-operacinėje. Sėkmingai baigiau ir perėjau ten dirbti. Darbas skiriasi kardinaliai. Skyriuje aš dirbu su daug pacientų, kartais būna net 27! Operacinėje – su vienu. Skyriuje slaugytoja yra viena ir dirba pagal gydytojo duotus nurodymus. Operacinėje su gydytoju dirbame komandoje dviese. Todėl man asmeniškai operacinėje yra lengviau nei skyriuje vien dėl to, jog gydytojas visada yra šalia ir nutikus kokiai nors situacijai, sprendimas priimamas čia ir dabar. Skyriuje reiktų telefonu kviesti gydytoją, o per tą laiką gali nutikti bet kas. O patinka darbas ir ten, ir ten, kadangi pagrindinė darbo vieta yra operacinė, daugiau laiko praleidžiu ten, daugiau visko matau ten, su kolegomis bendrauju ten. Tačiau, kad ir keletą budėjimų per mėnesį, bet Traumatologijos skyrius man patinka. Juokauju, kad einu ten dirbti, kaip į namus. Viskas pažįstama jau nuo tų laikų, kai buvau tik slaugytojos padėjėja, todėl visada su džiaugsmu einu į budėjimus.

- Kokį darbą atlieki operacinėje? Papasakok bent porą epizodų.

- Operacinėje dirbu komandoje su anesteziologu. Asistuoju jam intubuojant pacientą, atliekant spinalinę nejautrą ar blokuojant nervą. Mano darbas labai įvairus, priklausomai nuo to, kokia operacija laukia, koks pacientas ant stalo. Kiekvieną kartą turiu įvesti kateterį į veną, pastatyti lašelinę, pasiruošti vaistus, skirtus nejautrai atlikti, patikrinti anestezijos aparatą, uždėti gyvybinių funkcijų sekimui skirtas priemones ir panašiai.

- Dabar ir vėl ne tik dirbi, bet ir tęsi studijas. Kaip pavyksta viską suspėti?

- Taip, nuo rugsėjo įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, išlyginamųjų slaugos studijų kryptį. Šįkart viskas sudėtingiau, atėjus sesijai tenka imti atostogas ir iš Vilniaus važiuoti į Kauną. Nuovargu, bet verta. Universitetinis bakalauras garantuos galimybę studijuoti toliau – magistrą, doktorantūrą ir panašiai bei šiek tiek didesnį atlyginimą.

- Esi meniškos prigimties žmogus: pieši, rašai eiles, miniatiūras. Kaip tau pavyksta atlaikyti psichologinius krūvius, kai matai žmogaus skausmą operacinėje ar traumatologiniame skyriuje?

- Nevisada pavyksta. Visko yra buvę: ir ašarų, ir pykčio ant pasaulio, ir neatsakytų klausimų. Meniškos prigimties žmonėms šiek tiek sunkiau dirbti tokį darbą, nes vakare, atsiglę į lovą jie nemiega, o daug mąsto, o kartais ir rašyti pradeda įkvėpti dienos įvykių. Smegenys nepailsi. O jei rimtai, tai reikia tiesiog susikaupti, susikoncentruoti į darbą ir suprasti, kad tai – tavo pareiga, o ne visas tavo gyvenimas. Ateini, padarai darbą kokybiškai, išeini ir pamiršti. Nevisada tai pavyksta, bet reikia dirbti su tuo. Nes kitaip, po kokių 20 metų, darbas nebeteiks jokio malonumo.

- Jei reikėtų rinktis profesiją iš naujo, ar eitum tuo pačiu keliu?

- Vienareikšmiškai taip! Šitas darbas man davė labai daug. Kolegas, kurie virto draugais, žinias, kurios padeda man kasdieniniame gyvenime, neįkainojamą patirtį. Dabar man skambina draugai ir artimieji pasikonsultuoti tam tikrais, su sveikatos problemomis susijusiais, klausimais. Iš tiesų labai daug gero duoda man šis darbas. Nežinau, ką norėčiau veikti, jei ne tai, ką dabar darau. Aišku, juokauju, kad kai turėsiu nuosavus namus, norėsiu kambario, skirto mano meninei išraiškai – ten rašysiu, piešiu, dėliosiu dėliones ar dar kažką, ką tik norės veikti mano meniška siela po įtemptos dienos operacinėje.

- Ką norėtum patarti abiturientams, kurie svajoja apie mediko profesiją?

- Patarčiau nebijoti išbandyti save! Jei tai svajonė – pirmyn ir tik pirmyn. Medikų rankų visada trūksta. O medikų, kurie į mediciną eina su pašaukimu – dar labiau. Darbas niekada nebus nuobodus, visada kraujyje virs adrenalinas. Medicina – labai plati sfera. Nuo laboratorijoje dirbančių specialistų iki neurochirurgų. Ieškokit savo vietos po saule ir nebijokit klysti! Iš klaidų mokomės, todėl su laiku vis tiek surandame savo gyvenimo kelią.

- Ačiū už pokalbį.

Algis JAKŠTAS