Mes turime 239 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:6354
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19979
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:82639

Per 20 metų „Gieva“ sėkmingai atlaikė visus išbandymus

2019 m. vasario 23 d., šeštadienis Nr.15 (1835)

S.Trapikienės firma „Gieva“ švenčia savo veiklos dvidešimtmetį. Tai daug ar mažai? Žmogui – tai pati jaunystė, įmonei šiais gana permainingais tiek ekonomikoje, tiek politikoje laikais tai jau branda, nes reikia ne tik apie verslą galvoti, bet ir apie tai, kaip atlaikyti politikų spaudimą, bet nepaisant visų sunkumų, „Gieva“ gyvuoja. Apie praėjusį dvidešimtmetį, apie dabartį ir šiek tiek apie ateitį ir kalbuosi su įmonės savininke ir direktore Sigita Trapikiene.

- Gerbiamoji Sigita, gal patenkinant mano ir ne tik mano smalsumą pradėsime nuo klausimo, kodėl kurdami su Kęstučiu įmonę pasirinkote pavadinimą „Gieva“?

- Čia yra dvi versijos. Viena – iš šalies, o kita – tikra. Kažkada per vienų Naujųjų metų šventę mūsų dukrai Giedrei darbuotojai aiškino savo versiją apie firmos pavadinimą. Pasak jų, pavadinimas kilo nuo to, kad čia dirbo Giedrius ir Valerka, o iš tikrųjų mes turime tris dukras – Giedrę, Ievą ir Justę, tai iš pirmųjų dviejų vardų ir sudėliojome firmos pavadinimą „Gieva“.

- Kodėl pradėdami savo verslą, nutarėte pasirinkti baldų gamybos ir prekybos kryptį?

- Kodėl mes pradėjome su Kęstu savo verslą? Buvome jauni, kaip ir visa Lietuva džiaugėmės nepriklausomybe. Savo čekius mes investavome į pastatus. Tuomet buvo sąlyga, reikėjo vystyti veiklą. Taip po truputį ir įsitraukėm. Kodėl baldai? Gal todėl, kad aš esu baigusi medienos apdirbimą Kaune ir dirbau Vilniuje baldų kombinate. O trumpiau – baldai yra mano profesija. Tokia buvo pradžia. Buvo tikėjimas ateitim, tikėjimas tuo, kad ir mes bent šiek tiek prisidedam prie šito krašto vystymosi. Aš esu klaipėdietė ir, kaip sakoma, likimas taip sudėliojo viską, kad iš vieno Lietuvos pakraščio teko atsidurti kitame. Kai tekėjau čia, tai mama verkė, jai čia buvo pasaulio kraštas. Mes tikėjome Lietuvos ateitimi, nesikrovėme lagaminų, nevažiavome dirbti į užsienį, o dirbome čia. Čia buvo mūsų vieta. Kęstas turėjo pasiūlymų dirbti Kaune, bet grįžo į savo Švenčionis. Mes buvome idealistai, kurių dabar nedaug belikę. Pradžioje buvo tik parduotuvė, o po to Kęstas sako: „Kiek mes čia galim tas taburetes iš Vilniaus vežiotis, galim ir patys gaminti“, taip ir atsirado gamyba. Aš žinojau, ką reiškia gamyba ir, prisipažinsiu, nelabai norėjau, bet buvo pakilimas baldų paklausai, reikėjo nestandartinių baldų. Pradėjome gaminti, ir iki šiol gaminame. Mes ir projektuojame, ir gaminame, ir montuojame. Jei to nedarytume, su prekyba būtų blogai, nes baldai tarnauja ilgai, o ir žmonių sparčiai mažėja, tuo pačiu ir baldų poreikis mažėja. Juk vien Švenčionyse daugiau nei dviem tūkstančiais žmonių sumažėjo, ir tai pagal statistiką, o iš tikrųjų dar daugiau, nes kiti tik prirašyti čia.

- Projektuojate baldus pati?

- Taip. Čia jau mano darbo baras. Įdomu tai, kad darau tai, ką svajojau jaunystėje. Pirmiausia norėjau būti architekte, bet kadangi nebuvau baigusi dailės mokyklos, šiek tiek išsigandau ir pasirinkau giminingą profesiją. Galvojau ir apie ekonomiką, bet buvo didelis konkursas, tad pasirinkau pragmatiškesnį variantą. Dabar turiu viską: ir projektavimą, ir ekonomiką, ir medienos apdirbimą.

- Baldus žmonės keičia retai, gaminantiems ir parduodantiems tai nėra naudinga. Ar sugrįžta tie patys klientai?

- Taip, baldus žmonės keičia retai, ir ne todėl, kad nenorėtų, bet dažniausia lemia finansai. O tie patys žmonės sugrįžta. Štai ateina žmogus ir sako: „Prieš 10 metų gaminote virtuvės baldus, bet dabar reikia indaplovę įmontuoti“. Sakau: „Keiskit visus virtuvės baldus. Dabar jau daug kas kitaip daroma“. „Oi, ne, ten viskas gerai, tik indaplovę kažkaip reikia įmontuoti...“. Žinoma, dabar rimtą konkurenciją sudaro baldų pirkimas internete. Mus gelbsti nestandartiniai baldai. Mes turime nemažai užsakymų ir Vilniuje. Dažniausiai užsako išeiviai iš mūsų rajono.

- Kodėl iš senojo pastato Švenčionių miesto centre persikėlėte čia, į kažkada buvusios vaistinės patalpas?

- Žinote, dabar žmonės jau gerokai išlepinti, nori matyti ekspozicines erdves gražiose patalpose, o senosios mūsų patalpos jau to neatitiko, o rekonstrukcija būtų kainavusi daugiau. Tad nutarėme kurtis čia. Mes dabar esame savotiškame „Bermudų trikampyje“. Čia pat netoli ir gamybinis cechas, parduotuvė, mūsų namai – viskas vietoje. Žinoma, ten vieta buvo aktyvesnė, bet čia netoliese turgus, žmonės kartais tiesiog pasižiūrėti užsuka, o po to ir užsisako. Kam reikia, suranda.

- Sigita, jūs parduodate ne tik savo gamybos baldus?

- Taip, ne tik savo gamybos, bet ir kitų firmų. Neprekiaujam tik lauko baldais, o asortimentas platus, tai ir virtuvės, ir miegamojo, ir salono baldai. Pas mus galima užsisakyti ir čiužinius, žaliuzes, roletus, o ir siuntinius per DPD galima išsiųsti ir čia atsiimti. Turime ir dviračių, jų detalių. Taip pat remontuojame ir minkštus baldus, ir tuos pačius dviračius. Paslaugų spektras labai platus ir tą diktuoja gyvenimas.

- Ar iš jūsų dukrų kuri nors dirba firmoje?

- Gaila, bet ne. Gal jos pamatė, koks yra nelengvas gyvenimas, turint savo verslą, kiek reikia dirbti, kol kas vengia darbo „Gievoje“. O ir Švenčionių rajonas, palyginus su kitomis Lietuvos vietomis, neklesti. Tai irgi jaunimą savotiškai atbaido.

- Kokius baldus daugiausia žmonės užsisako?

- Sunku pasakyti. Kaip kada. Na, be ko žmogus negali išsiversti? Be lovos, sofos. Tą dažniausia ir perka. O mes dažniausia gaminame virtuvės, prieškambario baldus. Visada stengiamės atsižvelgti į užsakovo norus. Tiesa, dažnai tuos norus pristabdo kaina. Gali fantazuot daug, bet kai pasiskaičiuoja viską žmogus, pasirenka ir pigesnį variantą. O kalbant apie baldų projektavimą, yra nusistovėję dėsningumai, kurių ir tenka laikytis. Aš visada, išklausiusi klientų nuomonės, pasakau ir savo, bet galutinį sprendimą priima užsakovas.

- Sigita, 20 metų versle. Ar buvo tokių momentų, kai norėjosi viską mesti?

- Su verslu yra taip, čia gali tikti palyginimas – tu bėgi nuo kalno, o ratas tave vejasi. Pradėjus, sunku sustoti. Galimybių išvažiuoti buvo, bet nebuvo tokių situacijų, kad viskas būtų taip blogai, kad reikėtų mesti. Tad ir dirbame. Mūsų kolektyvo pagrindą sudaro senbuviai. Patiko viena replika „Facebook“ apie „Gievą“ – personalas liuks. Matyt, esame savo vietoje ir stengiamės daryti tai, ką mokame. O dvidešimtmečio proga norėčiau palinkėti stabilumo. Mes esame šio krašto dalelytė, ir norėčiau dar palinkėti, kad pagaliau ir Lietuvos pakraščiai atsigautų.

- Ir paskutinis klausimas: ar klaipėdietei Sigitai Švenčionių kraštas tapo savu?

- Žinote, galvojau, kad taip, bet dabar, kai tiek bjaurasties pilama ant Kęsto, tiek šmeižto, pramanų, kad vis dažniau pradedu galvoti, kad savame krašte to neturėtų būti. Mūsų šeima viską atidavė šitam kraštui, o gauname purvo laviną. Aš čia kalbu apie rajono valdžios atstovus, nes paprasti žmonės čia nuoširdūs, atviri...

Po pokalbio su „Gievos“ savininke ir direktore Sigita Trapikiene apžiūrime erdvias ekspozicijos sales, o atsisveikindamas palinkiu jau ir visam „Gievos“ kolektyvui sėkmės.

Algis JAKŠTAS