Mes turime 312 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:524
mod_vvisit_counterŠią savaitę:524
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:142517

Pilnas mėnulio užtemimas – nuostabus gamtos reiškinys

2019 m. sausio 23 d., trečiadienis Nr.6 (1826)

Sausio 21-osios rytą Lietuvos padangėje turėjo būti matomas visiškas mėnulio užtemimas, dar vadinamas raudonuoju mėnuliu. Kartą, 2015-aisiais, man jau teko matyti ir fotografuoti tokį nuostabų gamtos reiškinį, ruošiausi ir šį kartą. Galima ruoštis, planuoti, bet motinėlė gamta kartais ima ir iškrečia nemalonų pokštą – dangų uždengia debesimis.

Nedžiuginančios prognozės buvo ir sausio 21-osios rytui. Nors pilnas mėnulio užtemimas turėjo įvykti 7 val. 12 min., kėliausi gerokai prieš šešias. Pasižiūrėjęs per langą gerokai nuliūdau, nes, prasidėjus mėnulio užtemimui, dangus buvo gerokai debesuotas. Padaręs per langą porą fotografijų, išvažiavau numatytu maršrutu... Deja, pradžia buvo nelinksma. Debesys visiškai uždengė mėnulį, o iki numatyto tikslo – apžvalgos bokšto ant Lygumų kalno nepavyko patekti. Po sekmadienio gausaus sniego į tą kalną nebent su džipu gali užvažiuoti, o su „Škoda“ nė svajoti neverta. Apsisukęs, grįždamas atgal mintyse dėliojau tolimesnį maršrutą. Prisiminęs, kad iš vakaro žiūrėdamas skaitmeninėje orų prognozėje mačiau, kad Ignalinos pusėje turėtų būti pragiedrulių arba bent properšų. Nuo Raudonės pasukau link Zablatiškės, o po to – link Ignalinos. Netoli Žydelių per debesų properšą pamačiau raudonuojantį pilnaties diską. Tiesa, vos sustojau, jis dingo, bet viltis, kad Fortūna bus man maloninga, jau ėmė rusenti. Pradėjau ieškoti patogios ir saugios vietos fotografavimui. Tokią vietą radau gana greitai, netoli Sabiškės. Kelias šalutinis, ramus. Pasistatęs trikojį su fotoaparatu pradėjau laukti. Ir sulaukiau. Debesys ėmė ir dingo. Properšoje sušvito raudonas pilnaties diskas, kuris vis tamsėjo ir tamsėjo, kol galiausiai visas nusidažė raudona, vos ne kraujo, spalva. Spaudžiau kadrą po kadro, nes kas žino ar kada nors dar teks pamatyti tokį nuostabų gamtos reiškinį, nes, kaip sakė Jonas Vaiškūnas, Lietuvoje pilnas mėnulio užtemimas bus matomas tik 2025 metų rugsėjo 7 dieną, o ne kaip kolegos žurnalistai skalambija 2022 m.

Keistas jausmas apima žiūrint į kraujuojantį pilnaties diską. Nors mistikos čia nėra, bet pagarbą gamtos didybei dar didesnę imi jausti. O kaip jautėsi mūsų protėviai žiloje senovėje, kiek įvairiausių pranašysčių „pagimdydavo“ tokie reiškiniai... O man, stebint nuostabų mėnulio užtemimą, norėjosi šokinėti iš džiaugsmo. Ir ne todėl, kad pasisekė nufotografuoti pilną mėnulio užtemimą, tokių kadrų jau turiu iš pirmos, 2015-aisiais darytos mėnulio fotosesijos, bet buvo tiesiog gera ir tiek. Tiesa, ilgai stebėti sugrįžtančios mėnulio šviesos neteko. Užslinko debesys, tad beliko susikrauti fotoįrangą ir važiuoti namolei, dar turėjau vilties nufotografuoti nusileidžiantį mėnulį ties Linkmenimis, bet pro debesų šydą tik gabalėlis jau nusimetusio raudoną rūbą mėnulio pasirodė, bet tai jau buvo ne tiek ir svarbu. Svarbu, kad antrą kartą mačiau nuostabų reginį – pilną mėnulio užtemimą – raudonąjį mėnulį, o ir pasisekė jį nufotografuoti, nes fotografuojant gamtą, jos reiškinius, sėkmė yra bene pats svarbiausias veiksnys, nes gali ruoštis, planuoti, o rezultatas gali būti šnipštas. Šį kartą man pasisekė pasirinkti teisingą kryptį ir būti tam tikrame svarbiausiame taške reikiamu momentu...

Algis JAKŠTAS