Mes turime 333 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1756
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11943
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87973
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Šimtmečio minėjimui besibaigiant – apie iškilią Lietuvos giminę

2019 m. sausio 23 d., trečiadienis Nr.6 (1826)

Goštautai – viena įtakingiausių lietuvių kilmės LDK didikų giminė, kuri nuosekliai siekė Lietuvos savarankiškumo didžiojoje Europos politikoje, savo veiksmais ją įgyvendino. Pirmasis išgarsėjo Goštautas, 1364 m. Veliuonos pilyje žuvęs nuo kryžiuočių rankos. Tais laikais giminė telkėsi apie Ašmeną. Didžiuliai vėlesniojo - Jono Goštauto - Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio nuopelnai tiek Lietuvai, tiek giminei. Siaurame įtakingiausių šalies didikų rate Goštautai galutinai įsitvirtino jo laikais.

 

Albertas Goštautas

Garsiausias giminės atstovas – Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, I-ojo Lietuvos Statuto sudarytojas. Albertas buvo faktinis Lietuvos valdytojas karalienės Bonos laikais. Dėl savo reikšmės kunigaikštystės politinėje arenoje varžėsi tik su Kęsgailomis, vėliau su Radvilomis. Galingų Kęsgailų ir Radvilų giminių atstovai valdė dvylika tūkstančių valstiečių ūkių, o vienas Albertas Goštautas – 7 500... Šis Goštautas priklausė pirmajai lietuvių diduomenės kartai, kuri gavo intelektualaus lavinimo pamokas. A.Goštautas buvo ir pirmas didikas, palikęs negausų, tačiau įdomų rašytinį palikimą. 1526 m. jo vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje kilo Lietuvos karalystės sukūrimo idėja. Goštautas sumaniai pagrindė atskiros Lietuvos visuomeninės ir teisinės santvarkos būtinybę. Maždaug tuo pat metu buvo sukurta nauja Lietuvos metraščių redakcija, tapusi pirma išsamia istorija, aprašančia Lietuvos praeitį nuo jos romėniškos pradžios. Metraščių autoriai Goštautus kildino iš tos pačios romėniškos Kolomnų (Stulpų) giminės, kuriai priklausė ir Gediminaičiai, po jų - valdovai Jogailaičiai.

 

Galingų giminių susivienijimas

XIV a. politiniai dalykai buvo tvarkomi ir jungiant šeimas. A.Goštautas su Jurgiu Radvila 1530 m. sudarė giminių sutartį. Daugeliui tai atrodė absurdas, bet tuomet buvo sakoma, kad „jei nežinia, dėl ko viskas vyksta, vadinasi, dėl pinigų“. Knygos „Aukso amžiaus damos“ autorius K. Janicki teigia kad „Goštautai buvo klasė pati savyje. Giminė, iškilusi dar Jogailos laikais, garsėjanti giliomis tradicijomis ir nusipelniusi visuotinės pagarbos. Savo įtaka nusileido tik viešpataujantiems Jogailaičiams, o turtais seniai juos pranoko“. Radvilos tuomet buvo bajorai be istorijos, prastų manierų. Civilizacijos jie „gurkštelėjo“ tik Jurgio Radvilos – Lietuvos didžiojo etmono, garsaus karvedžio, kryžiuočių, maskolių ir totorių nugalėtojo, Lietuvos dvaro maršalkos - laikais. Didžiulius Radvilų turtus sumažino Bona. Gindamiesi nuo represijų Radvilos mokėsi politinės diplomatijos. Galiausiai tapo itin pavojingi, nes iš valdovės pamokų suprato, kad siekiant tikslo reikia draugauti ir su priešais. Aptariamu atveju – nors susipriešinimas buvo didelis - su Goštautais. 1530 m. sudarytos sutarties pasėkoje Lietuvą ėmė valdyti du Radvilos ir Goštautas, nes Barbora Radvilaitė ištekėjo už senojo Alberto Goštauto sūnaus, Naugarduko vaivados Stanislovo. Karalienė, nejausdama susivienijusių giminių grėsmės, su viskuo sutiko, nes siekė jų pritarimo perduodant Lietuvos valdymą sūnui – Žygimantui Augustui (kuris prieš jos valią vėliau taps antruoju Barboros vyru). Seniesiems politikams Albertui Goštautui ir Jurgiui Radvilai mirus, Barbora ir Stanislovas, taip ir nesuradę tarpusavio supratimo, liko valdyti didžiulio Goštautų turto. 1542 m. staiga mirė ir Stanislovas Goštautas nepalikęs vaikų. Į šalį atvyko karalius Žygimantas Augustas. Garsiausia Lietuvoje tapo jo ir sąjungininkų brolių Radvilų pavardė.

 

Giminė neišnyko

Goštautų giminė pritilo, bet neišnyko. Jie dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, karuose, daug jų žuvo, daug ištremta, daug pasitraukė į vakarus. Likusiems gyventi Lietuvoje, dažniausiai teko vargti, išgyventi dar vieną tremtį. Tėvai, visais trėmimų laikotarpiais pasitraukę ar ištremti į rusakalbes žemes, savo palikuonims neleido mokytis, kad nesurusėtų. Sėkmingai gyveno pasitraukusieji į Vakarus. Dabar Prancūzijoje, Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje ir kitur gyvenantieji Goštautų palikuonys yra pasiekę svarbių mokslo laimėjimų, aukštų politinių postų tų šalių valdžiose. Šioje giminėje gražiausia tai, kad yra nuolat stebimi pokyčiai giminėje, jie registruojami, palaikomi ryšiai, vykdomi tyrinėjimai „į gylį“. Giminės ištakas jau atranda kilmingose Skandinavijos šalių dinastijose net iki IX a. Ir tai nieko nuostabaus, nes dabar vis dažniau pasirodančiose, Lietuvos istoriją pristatančiose knygose, nebebijoma mūsų kilmę sieti su seniausiomis pasaulio civilizacijomis, atsivėrus sienoms istorikams tapo pasiekiami patys rečiausi ir seniausi pasaulio archyvų slėpiniai. Lietuvoje Goštautus suburia Krakės – miestelis Kėdainių r.teritorijoje. Už 2 km – Milvydai. Miestelį galime vadinti jų tėvonija, bet galingoji vikipedija tarp įžymių ten gyvenusių žmonių Goštautų palikuonių nemini… Gaila vien jau todėl, kad Milvyduose 2000 m. gyveno tik 48 žmonės, o tais pat metais Goštautų atminimui iškilo kryžius, pastatytas gyvų, dažniausiai dar net tą pavardę nešiojančių, 104 žmonių iš viso pasaulio rankomis… Yra žinoma, kad šiaurrytinis Lietuvos pakraštys taip pat buvo Goštautų žemės, netoli Ceikinėlių minimas Barboros Radvilaitės (pirmoje santuokoje - Goštautienės) brukas, Daugėliškyje – bažnyčia (Ignalinos r.), tuoj už IAE, net Baltarusijoje taip pat jų buvusios valdos. Gražiuosius giminės šaknų, paplitimo ir gyvųjų paieškų darbus atliko Prancūzijoje gyvenantis katalikų vienuolis Stephane’as Gasztowttas drauge su pusbroliu, Nanto universiteto profesoriumi Yves’u Bernard’u Gasztowttu.

Garsioji giminė per pastaruosius 200 metų už dalyvavimą sukilimuose - 1831, 1863 m. – po I-o ir II-o pasaulinių karų buvo tremiami ar turėjo slėptis užsienyje. Kad lengviau atskirtų, kurios kartos atstovai yra, vieną savo atšaką vadina trumpiniu – sukilėliai. Tai 1831-ųjų tremtiniai nuo Radviliškio. Didelis tremtinių ir pabėgėlių skaičius liudija, kad giminė niekad nebuvo Lietuvos politinio gyvenimo nuošalėje. Dabar kartais sakoma, kad bajorystės atstatymas – tik tuštybė, bet negali nepastebėti to, kad iš kartos į kartą keliauja pakylėta pilietinė pozicija. Gal tai yra tas nematomas išskirtinumas, kuris atskiria ką tik į didmiestį persikėlusį gyventi kaimo žmogų nuo tikrinio miestiečio? Tai lyg išskirianti vidinė bajoriška inteligencija, nekintanti nuo to, kad gyvenimas privertė išgyventi gausybę nemalonių patirčių atokiose vietovėse ar tremtyje…

 

Mariana Veriovkina

Kalbant apie inteligentiją, iškyla pedagoginė psichologinė problema, susijusi su tuo, kad inteligentiškumas dažniausiai, matyt, priklauso nuo paveldėjimo, t.y. nuo genetinio asmenybės plano. Goštautų genealoginiame medyje randamos ir Koreivų pavardės. Čia - ir įdomi asmenybė, žymioji Goštautų palikuonė – tapytoja Mariana Veriovkina (1860-1938). Ji – Stanislovo sūnaus Kazimiero palikuonių dukra, aktyviai veikusi netoli Utenos esančiame Vyžuonėlių dvare. Dailininkė modernistė buvo intelektualė, tikra europietė šiandienine šio žodžio samprata,augo daugiakultūrėje aplinkoje Vilniuje, Liubline, Sankt Peterburgo aukštuomenėje, Vokietijos ir kitų šalių miestuose, pažino kultūrų savitumus. Pasaulyje ji vertinama kaip klasikinis moters menininkės savasties paieškų pavyzdys, originali feministė, jos ankstyvieji ir vėlyvesnio periodo modernistiniai darbai saugomi daugelyje vakarų pasaulio galerijų. Feministinės menotyros tyrinėtoja R. Berger rašė „Veriovkinoje vaikas neigė suaugusįjį, amazonė – meilę, mergelė – seksualumą, vyras – moterį“. Lietuvai ji svarbi, kaip tapytoja, suardžiusi kaimiškos, valstietiškos to meto Lietuvos kultūros stereotipus ir atvėrusi pasauliui dar menkai pažįstamo krašto kultūros puslapį. Ji lyg jungianti grandis tarp skirtingų meninių kultūrinių aplinkų. M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi mažai kam iš jos kūrybos tyrinėtojų žinomi laiškai liudija, kad garsusis Ilja Repinas iki Daugpilio (Dvinsko) atvykdavo geležinkeliu, o į Vyžuonėlių dvarą, dar kitaip vadinamą „Blagodat“, - atsiųstu kinkiniu. Dvare lankėsi jos gyvenimo kūrėjas ir griovėjas Aleksejus Javlinskis, daugybė žymių menininkų. M. Veriovkina dabar būtų vadinama ir kultūrinio bei piligriminio turizmo pradininke... Pati žavėjosi dvaro apylinkėmis ir krašto žmonių papročiais, darbštumu ir su svečiais - net keliaudama pėsčiomis - lankydavo kaimų ir miestelių šventes, cerkves ne tik dabartiniuose Utenos, bet ir Anykščių, Zarasų, o gal ir Ignalinos rajonuose. Dailininkės šeima, taip pat fenomenali–tėvas Vladimiras Veriovkinas buvo Petropavlovsko tvirtovės komendantas, užėmė kitus svarbius postus, dvarą jam dovanojo po 1863 m. sukilimo (giminės paradoksai!). Su broliu Vsevolodu ypatingų ryšių nepalaikė dėl jo žmonos (Pažaislio dvarininkės). Su broliu Piotru, vadovavusiu ir Vilniaus, ir Kauno gubernijoms, trečiame dešimtmetyje patarinėjusiu Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, gynusiu kitataučių teises, Utenoje pastačiusiu cerkvę, pieninę, santykiai buvo šilti. Baigiantis I-am pasauliniam karui jis su Vilniaus gubernatūra evakavosi į Dysnų miestelį (dab. Ignalinos r.- gal jam apie tokią galimybę buvo pasakojęs netoliese gimęs A. Voldemaras?). Piotro sūnus Vladimiras yra palaidotas dvaro parke. Veriovkinų šeima atstovauja to laiko rusų kultūrai Lietuvoje. Dvaro knygos ir archyvas pateko į Kauno centrinę, vėliau - M. Mažvydo biblioteką. Gal dvaro likučiai galėtų būti atstatyti ir tapti tautinių mažumų kultūros Lietuvoje respublikiniu centru, juk prieškariu jis buvo taip įdomiai (jei sakytų M. Veriovkina - baisiai gražiu) pavadinimu Linksmučių-Vyžuonėlių dvaru pavadintas... Tokia trumpa garsios Goštautų giminės istorija.

Dalia SAVICKAITĖ

 
Reklaminis skydelis