Mes turime 355 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:361
mod_vvisit_counterŠią savaitę:361
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:142354

„Raudonkepuraitės“ pasakos šiuolaikinė versija

2019 m. sausio 23 d., trečiadienis Nr.6 (1826)

Nuo populiarios pasakos ji skiriasi tik tuo, kad šioje realioje, sakyčiau, kraupioje situacijoje atsidūrė trys vaikai: viena mergaitė ir du berniukai, o likimo valiai ir vilkų malonei juos paliko mūsų rajono švietimo įstaigų ir Švietimo skyriaus vadovai. Ir ne senelės lankyti šie vaikai eina, o kas rytą mokslų siekti...

 

Kalėdinė „dovanėlė“

Kai visi laukė švenčių, mažesni vaikai – dar ir stebuklų, dvi šeimos, kurių vaikai lanko Pabradės „Žeimenos“ gimnaziją, iš rajono valdininkų elito sulaukė makabriškos „dovanėlės“. Vaikų mamoms buvo pranešta, kad jų vaikų į mokyklą daugiau nevežios mokyklinis autobusas. Iki gruodžio 21 d. vežiojo, o daugiau nevežios. Kas pasikeitė? Ogi valdininkai ėmėsi taupymo ir optimizavimo. Išgirdus šiuos žodžius turėtų būti baisu visiems, išskyrus, žinoma, valdininkus. Jų jokie taupymai neliečia – negi sau į koją šaus...

 

Sava mokykla vežė, svetima atsisakė

Iki tos nelemtos gruodžio dienos abi Pabradės gimnazijos vaikus vežiojo kiekviena savus, ir visiems buvo gerai. Visiems vaikams vietų autobusuose užteko. Tada kažkam iš valdininkų toptelėjo idėja, kad vaikus gali vežioti ne kiekviena gimnazija savus, o abi bendrai visus, pasidalinę maršrutus. Ar tai nėra kišimasis į savarankiškų įstaigų veiklą, niekas nesiaiškino, bet tai būtų tik pusė bėdos. Tėvai nieko prieš – jeigu taip taupiau, tegul veža, bet tegul veža ir toliau visus. Deja, kai tik maršrutu, kur gyvena šie trys vaikai, pradėjo vežioti Pabradės „Ryto“ gimnazija, tėvams buvo pranešta, kad jų vaikų daugiau nevežios, nors jie gyvena vienkiemiuose. Tuo tarpu „Žeimenos“ gimnazijos autobusai suveža visus abiejų mokyklų vaikus.

Sumetus dvi mokymo įstaigas į „bendrą ūkį“ faktiškai buvo apribotas jų savarankiškumas, tad „Žeimenos“ gimnazijos vadovybė tegali rankomis skėsčioti, o padėti savo mokiniams nelabai kuo gali – tuo maršrutu veža „Ryto“ gimnazija.

 

Rankų nenuleidžia

Ketvirtokui labai pasisekė, kad jo mokytoja yra Sniežana Novikova, kuri už kiekvieną savo mokinį mūru stoja. Ir dabar ji tvirtai pažadėjo, kad to absurdo taip nepaliks. Kiti du vaikai – sesutė ir broliukas – mokosi lenkų klasėse. Jais rūpinasi tik mama, našlė auginanti du mažus vaikus. Ir taip sunkią šeimos dalią dar apkartino beširdžiai valdininkai. Jeigu pasiseks apginti savo mokinį mokytojai Sniežanai, turbūt atsiras vietos geltoname autobusėlyje ir kitiems dviems.

 

Nežmoniška taupyti silpniausių – vaikų - sąskaita

Išmestų iš mokyklinio autobuso vaikų mamos Anžela ir Inga negalėjo patikėti, kad Lietuvoje taip gali būti. Anžela prieš keletą metų atvažiavo su vyru gyventi į Lietuvą iš Baltarusijos ir įsikūrė jo gimtinėje Bieliškės k. Moteris sako, kad prieš tai daug domėjosi, skaitė Lietuvos įstatymus ir padarė išvadą, kad šalies politika palanki vaikams. Dabar ji negali atsistebėti vietos valdžios savivale – nori veža, nenori neveža. Iki gruodžio 21 d. priklausė, o dabar nebepriklauso, vietų buvo, o dabar nėra?

Kaip vaikui pasiekti mokyklą ir ką daryti šeimai, kuri ryžosi įsikurti kaime, niekam nerūpi.

 

Baisiausia kliūtis – miškas

Valdininkai kabinasi 3 kilometrų atstumo. Atseit, šitam berniukui iki autobuso stotelės, kad ir per lauką, mišką, negyvenamą teritoriją iki autobuso stotelės apie 1,5 pusantro kilometro. Mama Anžela sako, kad baisiausia kliūtis šiame vaiko kelyje – miškas, nors ne ką saugesnis kelias per lauką pro apleistą sodybą, prie kurios jie aptiko tik gabaliukus savo dingusio šuns kailio. Žmonės mano, kad šunį sudraskė vilkas, nes apylinkėse randama vilkų pėdsakų (turi nufilmavę).

Tėvams reikia anksti išvykti į darbus, vaiko nėra kam lydėti. Tokioje beviltiškoje padėtyje palikta šeima, kuriai padeda kovoti tik berniuko mokytoja. Kol kas gelbsti kaimynė, o toliau šeima tikisi, kad teisybė nugalės.

 

Sunki našta septinkokei - atsakomybė už šešiamečio saugumą

Dar sunkesnė dviejų našlaičių mamos Ingos situacija. Visa našta – tik ant jos pečių. Dirba pamainomis, tad dalį laiko lydi vaikus. Kai moteris dirba rytinėje pamainoje, vaikai turi nusigauti iki autobuso tamsiu keliu per laukus ir miškus vieni. Turbūt nereikia aiškinti, ką tuo metu jaučia jų mama.

Vaikai gyvena Padvarės viensėdyje. Iki vaikų kalėdinių atostogų mokyklinis autobusėlis paimdavo nuo namų, o dabar važiuoja pro šalį, bet neužsuka.

Nuo vieškelio iki Padvarės viensėdžio atstumą mama Inga ir valdininkai skaičiuoja skirtingai. Valdininkai sako, kad 800 metrų, mama – 1 km ir 100 m. Girdint tokius ginčus darosi siaubinga. Ar tie, kurie gauna solidžias algas iš tų pačių mokesčių mokėtojų, kurių vaikus palieka kaip raudonkepuraites keliauti tamsoje per miškus, turi širdis? Koks skirtumas – 800 metrų, kilometras ar pusantro? Vaikui nesaugu, ir to neturėtų būti.

 

Slidus ir nesaugus kelias? O vaikams pėsčiomis saugus?

Deja... Kur tik nesikreipė vaikų mama Inga – ir į abiejų gimnazijų direktores, ir savivaldybę, visur „sausai“ atsakė – vaiko nebevežios! Sako, „Ryto“ gimnazijos direktorė jai atsakė, kad nesiruošia vežioti šių dviejų „Žeimenos“ gimnazijos mokinukų. Dar pasakiusi, kad kelias slidus, nesaugus ir apsisukti autobusėliui nėra vietos. Iki gruodžio 21 d. buvo neslidus ir saugus, ir apsisukti užteko vietos? Kokie kiauliški stebuklai įvyko dar neprasidėjus kiaulės metams? Inga atsidūsta ir sako, kad visa tai nesąmonės – kelias visada labai gerai valomas, apsisukti autobusui vietos užtenka. Autobusui užsukti reikėtų kelių minučių, ir vaikai saugiai, kaip iki šiol, keliautų į mokyklą, o mama ramiai galėtų dirbti. Juk ji vienintelė šeimos maitintoja.

Nevilties apimta moteris, kažkieno patarimu, sako, kreipėsi ir į tarybos narę T. Višnevskają, bet ir ji nepadėjo. T.Višnevskaja ne kokia nors valdžios ignoruojama opozicionierė – priklauso valdančiajai daugumai. Tereikėtų panorėti...

 

Valdžia remiasi senu ministro įsakymu

Rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Šarėjus, pateikdamas atsisakymą vežioti ketvirtoką iš nuošalaus Bielkiškės kaimo, net pasirėmė švietimo ir mokslo ministro 2003 metų įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis, neva mokiniai pavežami, jeigu eina daugiau kaip 3 kilometrus iki autobuso stotelės arba mokyklos. Tiesa, tikslaus citavimo, nurodant punktą, valdininko rašte nėra. Užtat yra griežtas „Ne“ pagalbos ieškančiai mamai: „Jūsų atveju iki autobusų stotelės yra mažiau kaip 3 km (apie 1 km), todėl vaikas nėra pavežamas“. Geru automobiliu kasdien į darbą iš Pabradės į Švenčionis važinėjančiam aukštam valdininkui nė motais, kad tuo pačiu laiku galbūt eina miško keliuku drebančia iš baimės širdele ketvirtokas. Na, ne Raudonkepuraitė – juk berniukas, bet vistiek baisu...

 

Naudinga informacija valdininkams

Valdininkams neprošal atnaujinti žinias. Nežinau, kiek dar buvo švietimo ministrų įsakymu dėl mokinių pavėžėjimo per 16-a metų nuo to 2003 metų įsakymo, kuriuo vadovaujasi Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Šarėjus, bet 2016 m. birželio 30 d. LR švietimo ir mokslo ministro Įsakymas Nr. V-620 „Dėl mokinių vežimo mokykliniu autobusu tvarkos aprašo patvirtinimo“ formuoja kitokius reikalavimus. Šis įsakymas įsigaliojo nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. Įprasta teisinė praktika – galioja naujausias.

Mokinių vežimo mokykliniu autobusu tvarkos aprašo II skyriaus „Mokinių vežimo mokykliniu autobusu organizavimas“ 12 p. byloja:

„Sustojimo vietos nustatomos, maršrutai, tvarkaraščiai ir vežamų mokinių sąrašai sudaromi ir, jei prireikia, koreguojami, įvertinus mokinių važiavimo poreikius. Užtikrinama, kad į pavežamų mokinių sąrašus būtų įtraukiami mokiniai, besimokantys pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, kurie gyvena kaimuose ir miesteliuose TOLIAU kaip 3 kilometrai nuo MOKYKLOS.

Į mokykliniu autobusu vežamų mokinių sąrašą gali būti įrašyti mokiniai, kuriems ugdymas pagal ikimokyklinio ugdymo programą švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais yra privalomas, ir mokiniai, gyvenantys kaimuose ir miesteliuose ARČIAU kaip 3 kilometrai nuo MOKYKLOS (atsižvelgiant į atstumą), jeigu autobuse yra laisvų vietų.

Kur jūs čia matote atstumus iki AUTOBUSO STOTELĖS?

 

Kova tik prasideda!

Kiekviena diena, kai nežinai, kaip vaikas pasieks mokyklą, - sunki ir slegianti, tad belieka palinkėti šioms drąsioms moterims stiprybės kovoje už savo vaikų teises. Elementarią teisę – būti saugiai nuvežtiems į mokyklą. Ir dėl tokių išlaidų tikrai nebankrutuotų nei savivaldybė, nei gimnazijos. Kaip sakoma, reikia tik „politinės valios“ arba tiesiog žmoniškumo. O gal tiesiog laikytis įstatymų?

Irena PAULIUKEVIČIENĖ