Mes turime 317 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1872
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12059
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88089
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Nuoširdi meilės dainiaus melodija

2019 m. sausio 19 d., šeštadienis Nr.5 (1825)

Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos salėje sausio 11 dienos pavakarę vyko poezijos ir muzikos popietė „Savasties ieškojimas“. Klausytojų ir žiūrovų dėmesys buvo skirtas poetui, fotografui Algiui Jakštui bei saksofonininkui Stasiui Montrimui. Čia vyko naujausios A. Jakšto knygos „Savasties ieškojimas“ pristatymas.

Tai dešimtoji A. Jakšto poezijos knyga lietuvių kalba. Leidėjas – „Diemedžio“ leidykla, vyr. redaktorius – Danas Kaukėnas. Šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, poetas bando surasti atsakymą į amžiną klausimą „Kodėl?“ Kodėl gyvename? Kodėl mylime?.. Kiek daug „kodėl“! O gyvenimas toks trumpas.

Po vakaro viena klausytojų pasidžiaugė: „Algis Jakštas – gamtos dainius“, tačiau kita jai nepritarė, taisydama – „meilės dainius“. Ir iš tiesų knygoje daug eilėraščių meilės tema. Pasak poeto, žodyje „meilė“ telpa labai daug: „Čia telpa meilė / Motinai ir tėvui / Broliui, seseriai / Ir draugui... / Čia telpa meilė / Žmogui, kuris tau / Saulė ir žvaigždė, / Kuris tau vėjo gūsis, / Ramybė ir audra, / Švelnumas ir aistra.“ Poetas pripažįsta, kad tik mylinčio žmogaus gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis: „Tik kai į širdį meilės / Plūsteli jausmai, / Pasaulis ima keistis, / Įgauna laikas / Naują prasmę...“

Klausytojai ne tik išgirdo poeto skaitomus eilėraščius, nuspalvintus tikėjimo, meilės, draugystės spalvomis, bet ir žavėjosi nuostabiomis meninėmis gamtos fotografijomis. A. Jakštas fotografuoja jau 50 metų. Menine fotografija susidomėjo 1980-aisiais, o 1994-aisiais jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas; 2005-aisiais – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas bei Lietuvos meno kūrėjo vardas. Nuo 1986 metų A. Jakštas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

„Pradėjau fotografuoti, nes nemokėjau piešti, – pasakoja fotografas. – Užaugau aš nuostabiai gražiame kampelyje – Tverečiuje. Čia žvelgdamas į tolį matydavau Tverečiaus Švč. Trejybės, Vidžių Švč. Trejybės bažnyčių bokštus, girdėdavau Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpų dūžius. Čia pat ošė miškas, tokia erdvė!“

„Ten, kur upės / Savo vandenis / Plukdo į rytus, / Ten, kur saulė į Lietuvą / Padysnio atbrenda rūkais, / Stovi prie kelio bakūžė, / Iš kurios į gyvenimą / Aš išėjau“, – kalba poetas eilėraštyje „Tverečija“. Poetas išgyvena dėl užžėlusių vaikystės takelių, jaunystės kelių ir užgesusių tėviškės langų, nors kartais taip nori sugrįžti ten „Ir pajusti, / Kaip žemė gimtoji – / Lyg motina / Paklydėlį sūnų – Prisiminimų / Apgobia skraiste...“

Knygoje daug apgailestavimų, dėl kurių poetas nuoširdžiai išgyvena: „Toks ironiškas / Laiko bėgsmas – / Skubėdami / Daug ką pamirštam, / Bet kartais / Aš prisimenu / Sėjamo grūdo / Šilumą, / Pirmą išartą vagą, / Pirmą pradalgę / Rasotoj pievoj... / Prisimenu artimus, / Į amžinybę išėjusius...“

„Gyvendamas / Daug ko išmokau, / O svarbiausia – / Išmokau mylėt...“ – tai savotiškas gyvenimo ir kūrybos moto. Knygoje poetas nesisieloja, kad neturi nei turtų, nei dvarų. Jį labiau džiugina kitokie turtai – mažytis žemės lopinėlis prie tėvų namų, tėviškės dangus, tekanti saulė, balti rūkai, protėvių dvasia ir mylimi žmonės. Šie tikrieji turtai ir įamžinti fotografijose. Jų autorius juokauja, kad fotografas – kaip medžioklinis šuo. Paseno, bet vis tiek bando zuikį pavyti...

Tokių bandymų A. Jakšto gyvenime – begalė. Fotografas prisimena, kaip mama, pamačiusi jį, įsmukusį iki pažastų į sniegą melioracijos griovyje, nepaleidžiantį iš rankų fotoaparato ir mėginantį užfiksuoti tai, ką pamatė įgudusi fotografo akis, tik ranka numojo: „Tu, vaikeli, nesuaugsi niekad...“

„Gal nesuaugsiu... – pripažįsta A. Jakštas ir pasakoja išgyventą akimirką, kuri įstrigo giliai atminty. –  Buvo balandžio pradžia, ant ežero dar laikėsi ledas. Pasnigo. Kur žvelgi – visur balta. Pilnatis, spindi žvaigždės. Stoviu vidury ežero. Tokia erdvė! Tokia Dievo pasaulio didybė ir grožis! Staiga kažkur suklykė paukštis – rodos, jo klyksmas pervėrė kiaurai... Dar ir dabar prisimenu tą pojūtį.“

Poezijos ir muzikos vakaras dvelkė nuoširdumu, jaukumu ir gerbėjų dovanotų gėlių aromatu. Net neabejoju, kad A. Jakštas dar pakvies mus į naujų knygų pristatymus, juolab kad jau po renginio prasitarė: „Dar taško nededu, / Dar vis rašau...“ Su nekantrumu lauksime naujų posmų ir mįslingos gamtos bei žmogiškosios būties slėpinius atveriančių fotografijų.

Vaiva Leišienė

 
Reklaminis skydelis