Paskutinį 2018-ųjų metų mėnesį – gruodį – Paliesiaus dvaro Pasagos koncertų salėje, kaip, beje, ir visus šiuos metus, muzikos gurmanai jau galėjo išgirsti smuikininko virtuozo Martyno Švėgždos von Bekker, pianisto Andriaus Žlabio, kuris pristatė ir naująjį Pasagos koncertų salei skirtą koncertinį „Stenway & Sons“ fortepijoną. Koncertavo ne tik Lietuvoje žinomi pianistai Petras Geniušas ir Gintaras Januševičius su klarnetistu Macdara Ó Seireadáin. Dar laukia kalėdinis vakaras, antrą Kalėdų dieną, kai koncertuos Renata Dubinskaitė (vokalas) ir Vilimas Norkūnas (klavesinas).

Šį kartą norėčiau kažkiek smulkiau sugrįžti prie smuikininko Martyno Švėgždos von Bekker apsilankymo Paliesiuje. Apie jo grojimą galima būtų pasakyti keliais žodžiais, tiksliau, nugirsta fraze: „Tai juk Švėgžda“. Tais keliais žodžiais ir išreiškiama visa koncerto metu tvyrojusi dvasia, o pakalbėti norėčiau apie nuostabią diskusiją koncertui pasibaigus, kai susėdę kalbėjomės apie 21-ojo amžiaus Lietuvą, apie svarbiausius faktorius, kurie padėtų išlaikyti Lietuvos savitumą, neišnykti kosmopolitizmo siautulyje. Būtų iš tikrųjų skaudu, kad išnyktų viena seniausių pasaulio kalbų, kurią mūsų protėviai išsaugojo per visas okupacijas, kataklizmus, o mes dabar būdami laisvi neišsaugotume to, ką turime brangiausio – lietuvių kalbos. Kartais gal net nesusimąstome, kad mes kalbame viena seniausių iki 21-ojo amžiaus išlikusių kalbų. Beveik visi kalbėjusieji akcentavo kalbos išsaugojimo svarbą nūdienos kontekste. Kitas svarbus veiksnys – tai papročių, dainų išsaugojimas. Bet grįžkime į diskusijos pradžią, kurią pradėdamas gerb. Martynas pirmiausia pradėjo nuo bičiulystės svarbos, nes bičiulystė – tai ne tik medus – vaistas ir maistas, – bet tai buvo ir taikaus sugyvenimo būdas su kaimynais, ir pagarba gamtai, žmogui, pasauliui. Bitė – unikalus Dievo tvarinys, mėgstantis švarą, tvarką, šeimynos svarbą.

- Man Lietuvos 21-ojo amžiaus identiteto klausimas, lietuvio, Lietuvos piliečio, nes mes turime ir kitų tautybių čia gyvenančių atstovų, su kuriais kartu sugebėdavome atlaikyti ir mongolų-totorių, ir kitų priešų antpuolius. Mane bičiulio plačiąja prasme sąvoka labai jaudina, ir kai būdamas svetur sutinki žmogų iš mūsų bendro „avilio“ – Lietuvos – supranti, kokia svarbi yra savitarpio parama, pagalba. Ir šiandieną aš norėčiau jus pakviesti įvardinti svarbiausius Lietuvos savitumo bruožus, savastį. Labai svarbu būtų Lietuvoje surasti būdą, kad būtų kiekvieno atskirai atsiklausta, ką galvoja Lietuvos pilietis apie Lietuvos savasties išsaugojimą. Labai svarbu kalbėti ir apie prioritetinius dalykus. Svarbus kiekvienas pasiūlymas, kas turi svarbą 21-ame amžiuje. Bičiulio, kaip lietuvio, Lietuvos piliečio buvimas pasaulyje tame turi vaidinti svarbų vaidmenį Lietuvos savasties išsaugojime, - kviesdamas diskusijai sakė gerb. Martynas.

Tai, kad diskusija apie Lietuvos savastį buvo svarbi visiems, parodė tas faktas, kad viskas užsitęsė pustrečios valandos ir dar būtų tęsęsi, jei ne didžiosios dalies pašnekesyje dalyvavusių žmonių laukęs žiemos kelias iki Vilniaus ar dar toliau, nes iš pašnekesyje dalyvavusiųjų aš vienas, galima sakyti, buvau vietinis.

Tai kokius prioritetus įvardijo diskusijoje dalyvavę žmonės? Pirmiausia, kaip jau minėjau, pradžioje buvo įvardinta lietuvių kalba. Apie tai kalbėjo ne tik lietuviai, bet ir karaimė, rusiško kraujo turintis žmogus. Jau ne vienerius metus Latvijoje gyvenanti moteris apgailestavo, kad atitrūkus nuo gimtinės, lietuviškas žodis prisimiršta, bet kai sugrįžti į gimtinę, kaifuoji girdėdama tą kalbą. Gaila, kad dabartinė emigrantų karta vis mažiau stengiasi, kad jų vaikai išmoktų lietuvių kalbą.

Daug buvo kalbama apie papročius, dainas, tarmių svarbą. Žinoma, buvo kalbama ne tik apie vieną iš mūsų bruožų – toleranciją, - bet ir tam tikrą kraštutinio nacionalizmo pasireiškimą. Svarbi mums ir gamtos pajauta, gal tai dar nenutrūkusi gija su mūsų protėvių tikėjimu. Juk mes paskutiniai Europoje priėmėm krikščionybę iki tol atsilaikę prieš visus kryžiau žygius...

Užbaigti šį trumpą pasakojimą norėčiau aktoriaus Leonardo Pobedonoscevo pasakytais žodžiais: „Lietuva man yra paslaptis, tad saugodami tą paslaptį, darykime viską, kad Lietuvos savitumas, kalba atlaikytų pasaulio globalizacijos iššūkius, kaip prieš šimtmečius mūsų protėviai atlaikydavo priešų antplūdžius...“

Algis JAKŠTAS