Susitikimai su poetais praveria tuos slaptuosius langelius, pro kuriuos į mus pažvelgia ta prasmė, tas suvokimas ir tie vaizdiniai, kuriuos poetai sudėjo ir sueiliavo žodžiais. Kai skaitome poeziją, lyrinio herojaus išgyvenimus „matuojamės“ ant savęs, tačiau vis dėl to smalsu praskleisti tą paslapties šydą į poeto sielos gelmes...

Švenčionių Viešojoje bibliotekoje trečiadienį, gruodžio 12 d., vyko susitikimas su poete Violeta Palčinskaite, dalyvavo „Tyto alba“ leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė, dainų autorius ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas.

L.Varanavičienė pristatydama bene visiems žinomą poetę Violetą Palčinskaitę pajuokavo, kad poetė draudžianti ją vadinti klasike, nes jai šis žodis asocijuojasi su kažkuo senu, nuobodžiu ir tuo, ko vaikai nenori mokytis... Tačiau leidėja pateikė geresnį apibūdinimą, kurį viename renginyje taikliai išsakė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vaikai: „Klasika – tai, kas sukurta seniai, bet nepaseno...“

Ir tikrai. Turbūt nė vienas, net pats seniausias V.Palčinskaitės eilėraštis nepaseno. Su jais užaugo kartų kartos, o ir dabartiniuose mokykliniuose vadovėliuose spausdinami poetės eilėraščiai iš naujausios knygos „Eilėraščiai iš namų“, nes taip tobulai sueiliuoti retas tegeba. Juk gražiai pasakyta: „Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja dėdė miegas...“.

Nors V.Palčinskaitė labiausia žinoma kaip vaikų poetė, išleidusi 30 knygų, tačiau į Švenčionis atvykęs gydytojas ir bardas Vygantas Kazlauskas prisipažino, kad jam Violeta – pirmiausia poezijos suaugusiesiems kūrėja. Pats mėgęs rašyti eilėraščius ir kurti dainas, Vygantas kartą perskaitė nuostabų Violetos eilėraštį ir panoro sukurti jam muziką. Atrasta būtent Violetos Palčinskaitės poezija jį taip įtraukė, kad valandų valandas sėdėdavo bibliotekose ir perrašinėdavo ranka jį sujaudinusius eilėraščius – mat tada dar nebuvo kopijavimo aparatų, kompiuterių, mobiliųjų telefonų. Beje, tokia situacija pavaizduota ir viename iš poetės eilėraščių apie vaikišką atminimų albumėlį, pagal kurią V.Kazlauskas sukūrė dainą. Tokių albumėlių (Atminimas – ne vežimas, pora žodžių ir gana) vyresnės kartos žmonės tikrai atrastų savo namų užkaboriuose, mat kai nebuvo nei lego, nei kompiuterio ir kitokių pramogų, vaikai buvo labai pamėgę rašyti...

V.Kazlauskas savo dainomis sukūrė nuostabią atmosferą ir puikiai suderėjo leidyklos vadovės, poetės ir bardo kalbėjimas ir dainavimas.

Kad V.Palčinskaitės poezija daininga, rodo ir tas faktas, kad, pavyzdžiui, kompozitorius Vytautas Miškinis poetės tekstams yra parašęs per 30 dainų.

Švenčionyse buvo pristatyta ir poetės prisiminimų knyga „Atminties Babilonai“. Ši knyga daugelio švenčioniškių jau perskaityta ir aptarta bibliotekoje veikiančiame Knygų klube. Pasak autorės, kuri į prisiminimų knygas žiūrinti skeptiškai, mat jos esą įdomios tik patiems jas parašiusiems, ji ilgai spyriojosi dėl tokios knygos rašymo. Tačiau leidėjai pavyko įtikinti autorę ir dienos šviesą išvydo atvira, bet per daug neapsinuoginanti noriai skaitoma knyga. Ji vertinga dar ir tuo, kad aprašyta daug teatro, kino, tapybos, poezijos klasikų, kuriuos poetė Violeta puikiai pažinojo ir su jais bendravo. Beje, ateinančioje knygų mugėje bus pristatyta ir antroji V.Palčinskaitės prisiminimų knyga, kaip pati autorė taikliai parinko kunigo Toliato žodžius: „Antroji knyga bus apie tą patį, tik kitaip“... Truputį galima praverti paslapties šydą – iliustruojama vaikiškais eilėraščiais...

Žinoma, susitikimuose su poetais, dažnai klausiama: „Kaip gimsta eilėraščiai“. V.Palčinskaitė sakė dažnai tam pasitelkdavusi kito poeto Alfonso Maldonio žodžius – iš nieko. Tačiau dabar ji įsitikinusi – nieko iš nieko nėra, turi kažkas nutikti. O tas, kas nutinka, atgimsta eilėraštyje simboliais, alegorijomis ir vaizdiniais.

Švenčionyse įvyko ir vieno iš poetės eilėraščių premjera: „Pro vieną langelį spindėjo žvaigždė,/ Pro kitą mėnulis žiūrėjo...“. V.Palčinskaitė papasakojo, kad pirmosios šios eilutės išliko iš kažkada po viešnagės Škotijoje aukštai kalnuose esančiame draugės namelyje, kur jas netikėtai kelioms dienoms įkalino apledėjęs kelias. Tas vaizdas autorę užbūrė, bet kai tuomet perskaitė ką parašiusi, nusivylė, kad nepavyko to stebuklingo grožio perteikti. Ėmė eilėraštį suplėšė ir dar sudegino. Dabar tos pirmosios eilutės ėmė iš kažkur lįsti tarsi feniksas iš pelenų ir skambėti mintyse. Buvusio eilėraščio nepavyko atkurti, bet, pasak autorės ir nereikia, gimė naujas eilėraštis ir tikrai ne iš nieko, o iš to, kas kažkada įvyko...

Irena POŽĖLIENĖ