Vieną dieną eina per girią eigulys, į medžių viršūnes žvalgosi. Džiūstančią ar jau visai sausą radęs, kirveliu kapteli stuobrin ir į nuplikintą lopelį taukšteli žymekliu. Po keleto dienų čia praeis kirtėjai, valys girią nuo sausuolių, kad jie išvirtę miško neterštų, kad juose kenkėjai pulkais nesiveistų. Jie išrinks visus jo pažymėtus medžius.

„O-o... ten kas? - eigulys iš toli išvysta baltuojančius kelmus. - Kas išdrįso taip bjauroti girią?“

Pasipiktinęs jis puola ten, kur švieste šviečia kelmai. Sunkiai mindamas samanas, jis spėja viską apgalvoti - kaip ieškos pažeidėjo, tokius sveikus beržus iškirtusio, kaip jį sugėdins ir nubaus. Net kokius medelius beržų vietoje pasodins, - ir tai spėjo sugalvoti.

Pripuolė prie pirmo kelmo - o, kad tave. Taigi bebrai čia triūsė. Visą guotą beržų nugriovė, į mažesnius gabalus supjaustė ir nusinešė. Nė šakelės jokios nepaliko, tik kelmus.

Kas visai giriai tie keli beržai. Lašas jūroje. Tik gaila, kad medelių jų vieton nepasodinsi - patiks jie graužėjams, ir tiek juos matysi.

„Tegul sau kerta“, - numoja ranka eigulys. Šiandien antai kiek jau sausuolių paženklinau. Juos iškirsim, ir liks tik kelmai. Tokie pat kaip šitie, bebrų nugraužti.

Selemonas PALTANAVIČIUS