Pastaruoju metu vis dažniau girdime sąvoką „informaciniai karai“. Juos galima apibrėžti kaip savotišką bandymą manipuliuojant informacija, ją iškreipti ir tuo būdu formuoti tam tikrą visuomenės ar bent jos dalies nuomonę. Kartu paveikti jos elgesį sau naudinga kryptimi. Kiekvienas turėtume suvokti, kokios informacinių ir propagandinių išpuolių grėsmės mums kyla, kaip jas atpažinti ir kaip elgtis jų akivaizdoje. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Politinės komunikacijos katedros asistentu, dr. Viktoru Denisenko.

Jaučiame nuolatinį priešiškumą ir informacinių atakų grėsmes iš Rytų kaimynės. Vienas iš tokių atakų tikslų – mūsų valstybės susiskaldymas. Kodėl to siekiama?

Taip, tikrai yra siekiama suskaldyti mūsų visuomenę ir ta grėsmė pirmiausia kyla iš mūsų didžiosios Rytų kaimynės. Tai yra susiję su geopolitinėmis Rusijos ambicijomis, su noru daryti įtaką pasaulyje. O pirmiausia mūsų regionas Maskvai yra įdomus dėl to, kad jį dažnai į jį žiūri kaip į postsovietinę, savo natūralios įtakos erdvę. Tokiu būdu siekiama daryti įtaką mūsų valstybės gyvenimui, mūsų politikai, mūsų pačių geopolitinei orientacijai.

Kaip kurstomas visuomenės susiskaldymas? Ar propagandos išpuoliams terpę padeda kurti Lietuvos visuomenės socialinė-ekonominė atskirtis?  

Kai mes kalbame apie informacinį saugumą ir visuomenės susiskaldymą, tai pirmiausia turėtume kalbėti apie propagandos iššūkį. Tai yra bandymai tam tikrus teiginius, naujienas   prastumti į mūsų informacinę erdvę, bandymai išgąsdinti visuomenę, įnešti sumaištį.

Viena iš puolimo krypčių yra mūsų istorija. Bandoma paneigti mūsų istorinius naratyvus  arba iškreipti juos. Štai, pavyzdžiui,  pokario rezistencija mums svarbi, tačiau Rusija nuolat teigia, kad mūsų partizanai buvo banditai, šaudę žmones. Taip bandoma paveikti masinę mūsų visuomenės sąmonę, kurioje įtvirtinti istoriniai pasakojimai, leidžiantys mums patiems suprasti, kas mes tokie esame, kokios mūsų ištakos ir pan. Taigi, Kremlius bando atakuoti tuos giluminius dalykus.

Socialinė atskirtis kuria tam tikrą terpę propagandos išpuoliams. Dalis žmonių yra nepatenkinti valdžia, savo socialine, finansine padėtimi. Tokius žmones propaganda veikia stipriau, jie yra labiau pažeidžiami ir pasiduoda manipuliacijoms. Propaganda bando išnaudoti socialinius skaudulius. Sutirštinant spalvas bandoma įrodyti, kad Lietuva yra nevykusi valstybė, neteisingai pasirinkusi savo integracijos į ES kryptį. 

Kokiomis aplinkybėmis išpuoliai dažniausiai pasireiškia? Ar jie siejami su įvykiais Lietuvoje?

Tokia tendencija yra pastebima. Paminėsiu gana garsų atvejį – 2017 m. buvo bandoma į mūsų informacinę erdvę prastumti netikrą naujieną, kad Lietuvoje reziduojantys Vokietijos kariai Jonavoje neva išprievartavo globos namų auklėtinę. Provokacija buvo nukreipta prieš Lietuvos dalyvavimą NATO ir sąjungininkų pajėgų dislokavimą mūsų šalyje. Bandymas prastumti tą žinią vyko kaip tik vasario 16-iosios  dienos išvakarėse, kas simboliškai susieja tą netikrą naujieną su viena iš pagrindinių mūsų švenčių. Galėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad vasario 16-oji tai buvo nedarbo diena. Tie, kas skleidė tą melagingą naujieną galbūt tikėjosi, kad tam tikrą laiką niekas nedemaskuos to pasakojimo. 

Tačiau informaciniai išpuoliai nebūtinai siejami su kažkokia konkrečia data, tačiau išpuolių pavojus, artėjant svarbioms mums datoms, didėja.  

Ar mūsų visuomenė atspari propagandai?

Nors dalis visuomenės vertinama kaip pažeidžiama, tyrimai rodo, kad esame gana atsparūs. Apie informacines grėsmes mes kalbame viešai ir ne pirmus metus.  Tai verčia žmones būti atsargesniais vartojant informaciją. Ir valstybiniu lygiu ta problema yra suprantama.

Kaip turėtų elgtis eilinis Lietuvos pilietis informacinių ir propagandinių išpuolių akivaizdoje?

Mes visi gyvename informaciniame pertekliuje ir svarbu, kad žmogus kritiškai vertintų gaunamą informaciją. Ypač, kai kalbame apie kokią nors svarbią žinią, vertėtų savęs paklausti, ar tikrai ji yra teisinga. Neįmanoma tikrinti kiekvieną žinutę, bet atkreipkite dėmesį į tas, kurios apeliuoja į jūsų jausmus, bando šokiruoti – taip paprastai elgiasi propaganda.  Tai būtų pagrindinis patarimas.

Tačiau nepervertinkime informacinių grėsmių, nepulkime į paniką, neleiskime mūsų įbauginti. Tada galima būtų sakyti, kad Kremlius pasiekė savo tikslą. Eilinis pilietis turėtų būti pakankamai kritiškas, atsargus vartodamas informaciją, bet tuo pat metu išsaugoti tam tikrą pusiausvyrą.