Mes turime 326 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1361
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17562
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93592
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vilkai

2018 m. lapkričio 17 d., šeštadienis Nr.85 (1809)

Ramybę vilkų šeima rado tik prieš pat rytą: vakare pamiškėje jie aptiko pamirštą ir tvartelin neparvestą ožką, ją sudraskę, prisirijo iki soties, o po to, lyg jausdami kaltę, ilgai keliavo laukais, kirto ne vieną miškelį ir painiojo pėdsakus, kol pagaliau liko dienoti visų užmirštam karklyne. Jo vidury, tankiam krūme jie susirietė ir klausydamiesi uodų zyzimo užsnūdo.

Kartkartėmis žvėrys pramerkdavo akis, pakeldavo galvas – jautrios ausys pagaudavo prošal lekiančio varno sparnų virbėjimą, kaimo garsus, o nosys – silpną kaimo kvapų dvelksmą. Jie žinojo esą saugūs, tačiau vilkiška patirtis jiems liepė neprarasti budrumo.

Sotūs žvėrys karklyne vidury lauko snūduriavo visą dieną. Rugsėjo pradžios šiluma pro krūmų šakas glostė jų kailius, ore laigė laumžirgiai. Čia pat, pabaly, kvarksėjo antys. Kartais vilkai medžiodavo ir antis; patiems vikriausiems pasisekdavo jas nutverti. Dabar vilkams antys nerūpėjo, kaip ir tas mažas paukščiukas, atšokavęs šakom. Jis linksėjo uodegytę ir pakreipęs galvą ilgai spoksojo į miegančius žvėris. „Trrr... trrr...“ – pagaliau juose atpažinęs pavojų, paukščiukas sunerimo ir baikščiai nustraksėjo šalin.

Diena persisvėrė vakaran, žemėliau tūptelėjo saulutė ir nublanko pro šakas tryškę jos spinduliai. Vilkai rąžėsi savo guoliuose, bet nė vienas nepakilo: jie galės keliauti naktį, kai vakaras bus jau išskleidęs rūko maršką, o dangus užgesinęs savo šviesas. Senieji vilkai gyveno įprastu ritmu, sunkiau buvo tik jaunikliams – juos traukė judėti, ieškoti. Tačiau senųjų žvilgsniai sulaikė juos guoliuose.

Vakare per lauką, duobėtu ir žole užaugusiu kelokšniu atėjo trejetas medžiotojų. Dar nepriėję karklyno, jie užgesino cigaretas, be garso išsiskyrė ir nubrido į priešingas puses. Sustoję palaukė ir supliaukšėjo rankom: kilkite, kilkite. Tačiau antys, kvarksėjusios taip garsiai, dabar nutilo ir nė nemanė jų bijotis.

- O gal čia jų nėra? – garsiai paklausė vienas medžiotojas.

- Kur tau, - atkirto kitas. – Visą vasarą kvarksėjo. Dabar turi būti riebios kaip...

Daugiau žodžių nebuvo, nes trenkė šūviai – vienas, antras.

- Na? Kaip? – paklausė jie trečiojo medžiotojo, stovinčio kitoj karklyno pusėj.

- Gerai! – Atsiliepė tas. – Du šūviai, dvi antys. Net kilti nekilo...

Medžiotojai nesakė savo svečiui, kad nederėjo šauti anties, nepakilusios nuo vandens – kažkaip nepatogu kaltinti svetimą žmogų. O jis įbrido balon, paėmė antis ir pakrūme atžingsniavo pas juos. Kai liko visai nedaug eiti, jis sustojo, pakėlęs prieš akis apžiūrėjo antis ir sumurmėjo - ... ot, velnias... Abiejų ančių kojos buvo aprištos žaliais skudurėliais, kad šeimininkė jų nesumaišytų...

Sustoję pakrūmėj jie apžiūrėjo laimikį ir traukė pečiais: to dar nėra buvę. Galima būtų šeimininkams sumokėti už tokią klaidą, bet tada garsas pasklis po apylinkę, gal net po visą Lietuvą. Et... – medžiotojas apsuko negyvas antis apie galvą ir švystelėjo karklynan: „Tegul jas vilkas... Grįžę pasakysim, kad prašovėm - juk mes nelabai kokie medžiotojai. Ar ne?“ Draugai tik linkčiojo galvom ir jam nebyliai pritarė.

Vilkai karklyno vidury iškentė viską – žmonių artėjimą, net šūvius. Senieji vilkai prisispaudę laukė baigties, greta tirtėdami glaudėsi jaunikliai. Kai žmonių balsai nutilo, vilkė atsargiai nuslinko ten, kur šlumštelėjo numestos negyvos antys, baikščiai jas apuostė, bet nelietė.

O vakare, kai rūkas išdriekė savo baltas sruogas, jie tyliai iškeliavo tolyn – per laukus, miškelį, iki pat didžiosios girios.

Selemonas PALTANAVIČIUS

 
Reklaminis skydelis