Pastarosiomis dienomis buvau susitikęs su savo kraštiečiu fotografu-poetu Algiu Jakštu, kuris paprašė pasidalinti mintimis apie artėjančias Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes. Temos kryptį ir jos aktualią esmę padiktavo gyvenimo aplinkybės. Atsitiktinai apsilankiau vienoje iš sostinės parduotuvių, ketindamas nusipirkti keletą buičiai reikalingų daiktų, ir tiesiog apstulbau vos tik peržengęs parduotuvės slenkstį, kur pirkėjus jau pasitinka dailiai padabintos kalėdinės eglutės, elektros girliandos, žaisliukai ir daug įvairiausių blizgančių šventinių niekučių. Kažkada juokaudavau, kad Kalėdos prekybos centruose prasideda dar nespėjus sudegti kapuose uždegtoms Vėlinių žvakutėms, o šiuo atveju, dar nespėjus uždegti Vėlinių žvakučių.

Prieš Visų šventųjų ir mirusiųjų paminėjimo dienas yra gausiai lankomi artimųjų kapai, jie tvarkomi, puošiami gėlėmis, uždegamos žvakutės, kalbamos maldos. Kuo skiriasi šios dvi labai artimos šventės? Kodėl jos dažnai tarpusavyje painiojamos?

„Visų šventųjų diena – diena, kai pagerbiami visi šventieji. Švenčiama lapkričio 1 dieną. Šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius - Lietuvoje tą dieną minimos Vėlinės, ir abi šventės visuomenėje neretai minimos kaip viena“. (https://lt.wikipedia.org)

Katalikiška tradicija skelbia: „Visų Šventųjų iškilmė. Tai šventieji, kurie su Kristumi yra garbėje, kurių visų draugija džiaugiasi dangus, kurių atminimą garbina dar šioje žemėje keliaujanti Bažnyčia, kad jų pavyzdžiu būtų įkvepiama, jų globa ir triumfu džiuginama, dieviškosios didybės akivaizdoje per amžius būtų vainikuojama“.(Liturginis kalendorius 2017-2018)

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra nedarbo diena. (lt.wikipedia.org/wiki/Vėlinės)

Katalikiška tradicija skelbia: „Mirusiųjų paminėjimas. Šventoji Motina Bažnyčia (...), stengiasi užtarti pas Dievą visas sielas, kurios su tikėjimo ženklu pirma mūsų išėjo ir miega prisikėlimo viltyje, taip pat ir visus iškeliavusius nuo pasaulio pradžios, kurių tikėjimą žino tik vienas Viešpats, kad jie, nuo nuodėmės poveikio nuvalyti ir įžengę į dangaus piliečių draugiją, galėtų džiaugtis amžina palaima“. (Liturginis kalendorius 2017-2018)

Taigi pirmu atveju dėkojame Dievui, džiaugiamės, pagerbiame šventuosius ir prašome jų užtarimo, antru atveju meldžiamės už mirusiuosius ir prašome jiems užtarimo. Kapų puošimas, žvakučių įžiebimas byloje apie mūsų atminimą, tradiciją ir vietos papročius. Malda išreiškiame savo tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu, meilę buvusiems brangiems žmonės ir prašome Dievo gailestingumo jiems. Jau Senajame testamente, Antroje Makabiejų knygoje randame tokius žodžius: „Be to, jis, surinkęs iš savo kareivių du tūkstančius sidabrinių drachmų, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta atnaša už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės.“ (2Mak12,44-46).

Tad su giliu tikėjimu ir maldomis per Vėlines palikime ant kapo uždegtą žvakutę, kad ji šviestų gyviesiems, o maldos pelnytų užtarimą ir išganymą mirusiems.

Viskam yra savas laikas. Laikas vaikystei, brandai, garbingam amžiui. Yra laikas švęsti gimtadienius ir vardadienius, džiaugtis šventaisiais, melstis už mirusius, laikas puošti Kalėdų eglutes ir marginti margučius.

1. Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

2. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

3. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti.

4. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti.

5 Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

6. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti.

7. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti.

8. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai“. (Koh.3 1-8)

Valdas GIRDŽIUŠAS

Kunigas, teologijos dr.