Mes turime 78 svečius online

Apsilankymų šiandien:40
Apsilankymų vakar:1362
Apsilankymų šį mėn.:8916
Apsilankymų iš viso:1566572

Antanų miške sutvarkytas Lietuvos partizanų kapas ir aplinka

2018 m. spalio 10 d., trečiadienis Nr.75 (1799)

Klaidūs Antanų miškai saugo daug paslapčių, ir vargu ar atsiras toks stebukladarys, kuris visas tas ne per dešimtmečius, o per šimtmečius susikaupusias paslaptis išaiškins. Kartais įvyksta stebuklas, ir mes sužinome neįkainojamų faktų, susijusių su mūsų istorija. Taip nutiko prieš keletą metų, kai tiesiant miško kelią buvo surastas Lietuvos partizanų Tigro rinktinės unikalus archyvas. Skaityti ir man teko keletą dokumentų, jau iš jų galima spręsti apie rinktinės vado Žaliaduonio talentą, siekį, kad būtų griežta tvarka. Ne vienus pokario metus gūdžiuose Antanų miškuose bazavosi didesni ar mažesni Lietuvos partizanų būriai, ne kartą jiems teko kautis su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis. Bene tragiškiausias mūšis įvyko 1945 m. sausio 1 d., kai kaunantis su kur kas gausesnėmis NKVD pajėgomis žuvo apie 30 Lietuvos partizanų.

Antanų miškuose Lietuvos partizanai pradėjo burtis 1944 m. pabaigoje. Įsirengę dvi žemines čia susirinko apie 60 jaunų vyrų iš Adutiškio miestelio ir apylinkių. Bent jau kurį laiką čia jie jautėsi saugūs, nes surasti Lietuvos partizanų dislokacijos vietą buvo beveik neįmanoma, net ir dabar, nežinant gerai kelio, galima lengvai pasiklysti. Gaila, bet rodyklių į Lietuvos partizanų žūties vietą nėra...

Bet grįžkim į 1944 m. pabaigą ir 1945-ųjų pradžią. Judo Iskarijoto pasekėjų visada atsiranda. Nežinia, už kiek ar už ką savo kovos draugus išdavęs išdavikas nurodė tikslią Lietuvos partizanų dislokacijos vietą, ir 1945 m. sausio 1-osios rytą gausios NKVD pajėgos apsupo Lietuvos partizanų žemines. Pašalinę sargybinius per žeminių langus įmetė granatas, o besiveržiančius iš žeminių apšaudė iš kulkosvaidžių. Nelygioje kovoje žuvo apie 33 Lietuvos partizanus, apie 20 visgi sugebėjo ištrūkti iš apsupties.

Žuvusių Edvardo Urbonavičiaus-Svajūno, Antano Gaidelio-Poškos ir Bernoto Sveikausko būrių partizanų enkavedistai nesivargino laidoti – susirinko ginklus ir palikę žuvusių partizanų kūnus sugrįžo į dislokacijos vietą. Vieną kitą žuvusį partizaną slapčiomis giminės palaidojo kaimo kapinaitėse, o apie 29 žuvusius partizanus kiek vėliau, po Labanoro mūšio, palaidojo iš Utenos krašto Antanų miškais atžygiavę Vlado Kliuko-Oželio būrio partizanai.

Tarybiniais metais apie brolišką Lietuvos partizanų kapą kalbėti buvo tabu, ir tik Lietuvai vėl atkūrus nepriklausomybę čia buvo pastatytas Juozapo Jakšto padarytas metalinis kryžius.

Miškas yra miškas. Čia greitai auga įvairiausi krūmai, ir jei jų neišpjausi, tai po kurio laiko ir įžengti negalėsi. Gražią iniciatyvą šiemet parodė Adutiškio miestelio bendruomenė, vadovaujama pirmininko Eimučio Valiuko, rugsėjo 20 d. suorganizavusi talką teritorijai aplink Lietuvos partizanų žūties vietą sutvarkyti. Bendruomenės iniciatyvą palaikė ir Adutiškio pasienio užkardos pareigūnai, tad darbų buvo padaryta daug. Kai planuoti darbai buvo baigti, talkos dalyviai susirinko prie žuvusių Lietuvos partizanų kapo pagerbti jų atminimo.

- Patys matote, kaip viskas išgražėjo, pasikeitė. Tai tarsi priminimas, kad kol gyva atmintis, tol gyvi ir mūsų laisvės kovotojai. Ir mes karta iš kartos tą privalome perduoti. O pagerbiant čia palaidotų žuvusių Lietuvos partizanų atminimą, kviečiu visus sugiedoti Lietuvos himną, - pradėdamas pagerbimo ceremoniją kalbėjo Adutiškio miestelio bendruomenės pirmininkas Eimutis Valiukas. Sugiedojus himną, Eimutis Valiukas įteikė pažymėjimą naujam bendruomenės nariui Rimantui Rumbučiui ir trumpai priminė čia veikusių Lietuvos partizanų veiklos istoriją, jų laisvės troškimą.

- Ačiū jums visiems, šiandieną dalyvavusiems talkoje. Aš tikiu, kad šita vieta visada bus prisimenama. Nors liūdna, kad nėra jokių nuorodų į šią vietą. Mes pasistengsime, kad tos nuorodos atsirastų ir norintys pagerbti Lietuvos partizanų atminimą be vargo rastų šią vietą. O pavasarį čia esančią kirtavietę mes bandysime paversti partizaninio judėjimo giraite, po kurią ateities kartos galės pasivaikščioti. Čia yra draustinis, ir jokie kirtimai nebus vykdomi, tad miškas bus saugomas. Mane džiugina ir vis augantis pilietiškumas, - kalbėjo Adutiškio miestelio bendruomenės pirmininkas Eimutis Valiukas, kuriam užkardos vadas Leonardas Lukauskas už bendradarbiavimą įteikė VSAT vado Renato Požėlos padėkos raštą. Po to ant žuvusių Lietuvos partizanų kapo buvo uždegtos žvakutės, padėtos gėlės, o viso renginio aptarimas vyko šiek tiek toliau, čia ir košės skanios buvo, ir saldumynų, buvo galima atsigaivinti arbata, Lietuvos partizanų dainuotas dainas dainavo Melanija Biliajūnienė ir Stanislovas Rumbutis, o baigdamas norėčiau priminti dar vieną talkininką – gamtą, nes diena buvo šilta, saulėta, ir gaila, kad gražios iniciatyvos nepalaikė oficiali seniūnijos valdžia...

Algis JAKŠTAS