Kiekvieną kartą prieš susitikdamas su nauju pašnekovu, mintyse modeliuoju būsimą pokalbį, bandau įsivaizduoti susitikimą. Pas Švenčionyse gyvenantį Alfonsą Žigą palydėjo Kęstas Sadaunykas, kuris, beje, prieš kurį laiką ir pasiūlė man pakalbinti 93-ejų metų kaimyną. Duris atidariusi Alfonso dukra Danutė palydėjo į tėvo kambarį. Pirmas įspūdis – atviras šviesus gerb. Alfonso Žigo žvilgsnis. Tai buvo ženklas, kad pokalbis bus atviras ir nuoširdus...

- Gimiau ir augau netoli Švenčionių esančiame Trėbučių kaime ir gyvenau ten iki 1944-ųjų, kai buvau paimtas į kariuomenę. Ištarnavau 6 metus ir grįžau 1950 metais. Per tuos 6 metus ir parako teko pauostyti, nes karas dar buvo nepasibaigęs. Kariavau Kurše, Latvijoje. To kariavimo nebuvo daug iki 1945-ųjų pavasario, kai karas baigėsi, - pradėdamas mūsų pokalbį pasakoja Alfonsas Žigas.

- O kaip patekote į frontą?

- Labai paprastai – kai rusai išvijo vokiečius, paskelbė apie mobilizaciją. Žinoma, kai kurie slapstėsi, nemažai nubyrėjo, kai pėsčiomis mus varė iš Švenčionių į Vilnių. Iš ten mus nuvežė į Jarcevą. Nebuvo nei jokių komisijų, „nušarijo“ plaukus, nuvarė į pirtį, ir aš jau kareivis. Ten, Jarceve, priėmėme priesaiką, o iš Jarcevo atvežė į Jašiūnus, netoli Vilniaus. Mūsų kuopa apsistojo Turgeliuose. Atsidūrę Lietuvoje kareiviai vėl pradėjo bėgti namo, o vieną kartą visa sargyba – 15 žmonių – su ginklais pabėgo. Tada iš mūsų atėmė ginklus, susodino į vagonus ir nuvežė už Maskvos į Gorkio sritį, o ten šaltis – minus 40, milinės ne ką ir šildė... Mokymai truko iki 1945 pavasario, o vieną rytą atėjęs karininkas pasakė: „Laikas į frontą“. Taip ir atsidūrėme Latvijoje, Kurše, - pasakoja gerb. Alfonsas.

- Ar fronte teko šaudyti?

- Buvau prie kulkosvaidžio. Kai sužeidė kulkosvaidininką, teko. Pataikėme ant vokiečių minos. Vienas žuvo iškart, kitam kojas nutraukė, o man – nieko, - šyptelėjęs sako namo pašnekovas, kuris į mano klausimą, ar teko iš arti matyti vokiečių kareivį, atsakė: - Teko. Juk jie buvo kitoj upelio pusėj. Vieną kartą raketos šviesoje visai netoli apkasų mačiau. Greitai tėjo ta diena, kai vokiečiai ėmė pasidavinėti. Nors karas baigėsi, bet namo niekas neleido. Iš pradžių buvome Latvijoje, po to išvežė į Ašchabadą, Turkmėnijon. Tad teko per tuos 6 metus ir fronte, ir šaltyje minus 40 pabūti, ir karštyje plius 40 pabūti.

- Ar buvo baisu fronte?

- Ką ten pribijosi, bus kaip bus. Man pasisekė – grįžau sveikas gyvas.

- O grįžote į gimtuosius Trėbučius?

- Taip, į Trėbučius, bet kolūkyje nedirbau, o įsitaisiau į garvežių remonto depą Švenčionėliuose, po to nuėjau į statybas ir ten dirbau iki pensijos. Teko ir mūrininku, ir tinkuotoju dirbti. Kiek plytų sumūryta per tuos metus, jau nesuskaičiuotum. Sumūrijai 300 plytų – gauni 3 rublius. Mokėjau ir kitus statybininko darbus, mūrijau krosnis. Ir šitą namą pats pasistačiau, o prieš kurį laiką, beveik 90 metų turėdamas, ir plastikinėm lentutėm apkaliau... tiesa, kadangi stogas aukštas, tai viršų pasiekti buvo nelengva, bet nieko, pasiekiau. Aukščio aš nebijodavau, ir dabar nebijau. Šiaip tai iki 90 metų visus darbus dariau, dabar jau mažiau krapštausi, bet be darbo negaliu, - sako gerb. Alfonsas.

- O kaip Švenčionys atrodė karo metais? Ar teko susidirti su vokiečiais?

- Nedaug mes tų vokiečių kaime ir matėme. Kai karas prasidėjo 1941 m. birželį, mes kaip tik naktigonėj buvom. Nematėm mes karo metu nei vokiečių tankų, nei patrankų, o kai vokiečiai traukėsi, sulindom į rūsį ir sėdim, tik girdim, kaip iš viršaus rusų kalba skamba žodžiai: „Išeikit, viskas baigta, laisvė“. Žinoma, mes, „biedninkai“ džiaugėmės ta laisve, svajojome, kad gausime žemės, bet viskas greitai baigėsi. Atsidūriau kariuomenėje, o po to kolūkiai ir svajonių apie žemę neliko. O karo metu čia buvo palyginus ramu. Taip, čia buvo getas, rusų partizanai kartais šurmulį sukeldavo, bet kai jaunas esi, daug kas paprasčiau, - sako mano pašnekovas. Visą gyvenimą dirbęs ir dabar be darbo negalintis sėdėti...

Stebiuosi jo atmintimi. Prisimena ir vardus, ir įvykių datas. Juk gyvenimas nelepino, jam, kaip ir daugumai jo kartos jaunų žmonių, ypač mažažemių, anksti teko pradėti dirbti, ir dirbti sunkiai.

- Gerb. Alfonsai, ar tie 93 metais greitai praėjo?

Neregėtai greitai, kaip viena diena. Dar netikiu, kad tiek metų pragyvenau. Prisimenu, kaip 1986 m. pensijon išėjęs jaučiausi... Oho! Paskui dar dirbau. Gyvenime dirbau įvairius darbus, aukščio nebijojau visiškai. Nuo vaikystės po medžius karsčiausi. O tie metai prabėgo kaip viena diena. Kol žmogus dirbi, viskas gerai, laikas greitai eina. Aš anksčiau po darbo dar žmonėm tai tinkavau, tai mūrijau, tai krosnis dariau. Laikas, gyvenimas taip greitai prabėgo, kažkaip nesitiki, kad tiek daug išgyvenau. Juk ir tėvas, ir mama mirė palyginus anksti – tėvui buvo 65, o motinai 60. Niekada negalvojau, kad aš tiek pragyvensiu. Ką, tu, man 93 metai! Nedaugelis tiek pragyvena... Visą gyvenimą nuo vaikystės sunkiai dirbau, ir kai manęs klausia, koks ilgaamžiškumo receptas, sakau: „Dirbk dieną naktį, tai gyvensi ilgai, o jei gulėsi – ilgai nepragyvensi...“ Šiaip nebuvau abstinentas, buvau anksti pradėjęs rūkyti, bet kariuomenėje mečiau, taip ir nugyvenau tuos 93 metus, kurie pralėkė lyg viena diena, - sako gerb. Alfonsas Žigas, pats be mokslų išmokęs ir sienas mūryti, ir tinkuoti bei krosnį sumūryti. Alfonsas apgailestavo, kad dabar jau beveik neliko žmonių, galinčių krosnį sumūryti...

Sunkiai dirbdamas gerb. Alfonsas išgyveno iki 93 metų, o kai jam palinkėjau ir 100 sulaukti, jis juokais tarė:

- Va, tada jau senas būsiu, o dabar dar nesenas esu.

Štai tokia paprasto, darbštaus žmogaus istorija, kurio gyvenimas nelepino nuo vaikystės – daugiavaikė šeima glaudėsi nedideliame name, kuriame buvo visą laiką šalta, o žiemą dar ir smalkių būdavo. Jau gerokai vėliau motinai Alfonsas jaukesnį namą pastatė. Klausiausi gerb. Alfonso Žigo pasakojimo ir baltu pavydu pavydėjau jam optimizmo, matyt, ne tik darbas, bet ir optimizmas padėjo jam sulaukti 93 metų, o gal ir 100 ar daugiau metų padės sulaukti...

Algis JAKŠTAS

2018-09-05