Lietuva pirmoji pasaulyje ėmėsi daryti tai, ko niekas iki šiol nebandė, - išmontuoti atominius reaktorius. Tiesa, statoma radioaktyvių atliekų saugykla skirta tik laikinam saugojimui, nes ką galutinai daryti su šiomis atliekomis, kol kas niekas nežino.

AE uždarymo kaina

Liepos 9 d. Visagine, atominėje elektrinėje, lankėsi grupė Europos Parlamento ir Europos Komisijos narių. Vyko pasitarimas dėl Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo ir tolesnio jos finansavimo po 2021-ųjų. Lietuva prašo didesnės ES paramos negu siūloma. Europos Komisija (EK) Ignalinos AE uždarymui 2021-2027 metų ES biudžete siūlo skirti 552 mln. eurų, kai tuo tarpu Lietuva prašo 780 mln. Eur. Europos Sąjunga (ES) dar nėra priėmusi sprendimo dėl atominės uždarymo finansavimo naujuoju biudžetiniu laikotarpiu. Ir siūloma, ir net prašoma sumos yra tik maža dalelė to, kiek reikia atominės uždarymui. Parlamento pranešėja Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo finansavo klausimu Rebecca Harms pripažino, kad priimant sprendimą uždaryti Ignalinos AE niekas negalvojo, kiek tai kainuos. Atominės energetikos specialisto teigimu, yra paprastas skaičiavimas – uždarymui reikia dvigubai daugiau, negu kainuoja statyba. Skaičiais tai reikštų maždaug tiek: statyba kainuoja apie 3,5 mlrd. Eur, reiškia, demontavimui reikia per 7 mlrd. Eur. Tuo tarpu Ignalinos AE demontavimui buvo numatyta 2,6 mlrd. Eur. „Niekas tada negalvojo, kiek reikės uždarymui“, - pakartojo R.Harms.

R.Harms mato pažangą

ES atstovai apžiūrėjo jėgainę ir uždarymo klausimus aptarė su jos vadovybe. Po pasitarimo vyko spaudos konferencija regiono žiniasklaidai ir visuomenei. Europos Parlamento pranešėja Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo finansavo klausimu Rebecca Harms sakė, kad džiaugiasi lietuvių padarytu darbu, pagerėjusiu finansų valdymu, proceso vadyba. Ji neslėpė, kad net dvi Audito rūmų ataskaitos dėl AE uždarymo išlaidų buvo neigiamos – 2011 m. ir 2016 m. - beveik dešimtmetį. Lietuvos gyventojai tuo laikotarpiu taip pat prisiklausė kalbų apie milžiniško masto galimus lėšų švaistymus ir vagystes, į valdžią atėjusių socialdemokratų pažadų, kad kaltininkai bus teisiami... Darbai kurį laiką buvo sustabdyti dėl sustabdyto finansavimo. Kaip skelbia „Respublika“, remdamasi savo šaltiniais, 2012 m. tai buvo padaryta tuometinio energetikos ministro Arvydo Sekmoko prašymu. Negalėjęs pasigirti populiarumu, greičiu – atvirkščiai, A.Sekmokas ką tik tapo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ V.Bako patarėju.

„Pamačiau, kaip sėkmingai buvo suvaldytas uždarymo procesas. Žinome, kad iki tol buvo išsakyta daug kritikos. Vakar visi sutarėme, kad procesas valdomas gerai, dirbama profesionaliai, palaikomi standartai. Vėliau kitos šalys pasinaudos jūsų profesionalumu ir įgūdžiais, kuriuos išvystėte per šį uždarymą“, - kalbėjo R.Harms. Ji sakė, kad Europoje yra daug senų atominių, kurių laikas baigiasi. Lietuvos patirtis išmontuojant reaktorius taps pavyzdžiu toms šalims.

Priešaky – pavojingas etapas

„Mes nekalbame apie esminius lūžius. Svarbu, kad buvo pasiekta esminė pažanga. Apie 40 proc. uždarymo darbų jau atlikta. Tai pats geriausias įrodymas, kad turime tęsti savo darbą su didesniu finansavimu“, – sakė Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Pasak jo, bus siekiama, kad finansavimas būtų didesnis nei EK pasiūlymas. Pasak ministro, reaktorių išmontavimo darbus ketinama atlikti 2023-iaisiais. „Tai vienas pavojingiausių etapų. Iki galo neaišku, ką ten rasime, nes trūksta Ignalinos AE statymo projektų ir dokumentų“, – teigė ministras.

Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbai gali trukti iki 2038 metų.

Į ministro žodžius, regis, niekas labai nesureagavo, išgirdę tik apie pažangą ir pinigus. Tarsi kalbėtume apie fermos nugriovimą. Iš tikrųjų ministras įspėjo apie nemenką pavojų – radioaktyvios medžiagos ir nežinia sudaro ne pačią geriausią kombinaciją... Nuolat besiveržianti į pirmąsias gretas, Lietuva savanoriškai tapo ta vieta, kur pirmą kartą pasaulio atominio projekto istorijoje vyksta didelio masto eksperimentas. Visi nenaudojami analogiški RBMK reaktoriai Rusijoje ir visi trys Černobylio RBMK laukia atidėto išmontavimo strategijos įgyvendinimo. Trečią kartą lankydamasi Ignalinos atominėje, Europos Komisijos atstovė R. Harms pabrėžė, kad dar niekas pasaulyje nebandė ardyti reaktorių, todėl kol kas visai nežinia, ką galima rasti pradėjus jų demontavimą ir kiek gali prireikti lėšų viskam sutvarkyti.

Niekas pasaulyje nežino, ką daryti su atliekomis

Nors 2009 metų gruodžio 31 dieną, 23:00 valandą, abu Ignalinos atominės elektrinės maitinimo blokai buvo sustabdyti ir nuo tos akimirkos oficialiai laikoma, kad AE uždaryta, reaktoriuose reakcijos nebevyksta. Pasak atominės energetikos specialistų, pavojus neišnyko ir neišnyks dar kelis tūkstančius metų. Ir niekas pasaulyje nežino, ką galutinai daryti su šiomis pavojingomis atliekomis. Saugyklos – tik laikinas sprendimas. Pasak nepanorusio skelbtis specialisto, Rusijos mokslininkai yra išradę naują reaktorių ir technologiją, kaip panaudoti atominį kurą uždaru ciklu, vykdo bandymus ir net ketina 2030 m. pateikti tokius reaktorius rinkai. R.Harms sakė, kad kelios Vakarų valstybės yra tai bandžiusios, bet labai brangu, be to, niekam nepavyko, todėl ji tokią perspektyvą vertina skeptiškai.

Nepaisant patirties nebuvimo visame pasaulyje, Lietuvos vyriausybė dar 2002 metais priėmė ambicingą strategiją - tuoj pat nutraukti energetinių blokų eksploataciją, juos išmontuoti, atlaisvinant visus pastatus nuo įrangos, kad būtų galima vystyti kitą verslą. Tai buvo politinis sprendimas. Kažkas panašaus į kolūkių griovimą nepriklausomybės pradžioje. Svarbiausia – sugriauti, o vis kita kaip nors... Bet čia ne kolūkiai, o radioaktyvios medžiagos. Labai daug jų. Nepanoręs viešintis specialistas paaiškino, kad kiekviename Ignalinos atominės elektrinės aktyviosios zonos reaktoriuje – 1800 tonų grafito, ir kol reaktorius buvo eksploatuojamas, šis grafitas kaupė radiaciją. Jame sukaupta radioaktyvioji anglis yra nepaprastai laki ir pasisavinama gyvų organizmų, nesuirdama kelis tūkstančius metų.

Aktyvioji reaktoriaus zona buvo apsupta to paties grafito metriniu sluoksniu. Dalis laisvųjų neutronų neišvengiamai palieka branduolį ir grafito sluoksnis sulėtina juos beveik iki nulio, ir juos lengvai sustabdo betono sluoksnis, esantis aplink grafitą. Tačiau apsauginis grafitas taip pat kaupia radiaciją, todėl ir šie „du kartus 200 tonų“ taip pat jau kelia pavojų. Radioaktyvus tapo ir apsauginio sluoksnio betonas – dar 2000 tonų pavojaus. Vanduo, kuris tekėjo išilgai strypų su uranu, taip pat pasidarė radioaktyvus ir jį perdavė separatoriams. Branduolinės elektrinės atskyrikliai buvo aštuoni, kiekvienas sveria 300 tonų – tai dar 2400 tonų radioaktyviųjų medžiagų. Visa tai liko atominės elektrinės aikštelėje, ir su visu tuo kažką reikia padaryti. O ką daryti – niekas pasaulyje nežino.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ