Mes turime 342 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1683
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17884
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93914
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Filme „Leitis“ filmavosi visa Algirdo ir Rasos Breidokų šeimyna

2018 m. liepos 14 d., šeštadienis Nr.51 (1775)

Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną buvo pristatytas ir savo žygį po Lietuvos kino teatrus pradėjo režisieriaus Andriaus Bartkaus (jis ir operatorius, ir montažo režisierius) filmas „Leitis“. Scenarijaus autoriai Rasa Ylaitė ir Vytautas Navickas, dailininkai Vytautas Navickas ir Gitana Striaukaitė, muziką filmui kūrė Justinas Štaras, garso režisierius Artūras Pugačiauskas, prodiuseris Saulius Bartkus. Šalia pagrindinių aktorių Andriaus Poviliausko, Vytauto Rumšo, Kęstučio Cicėno, Karolinos Toleikytės pavardžių randame ir kaltanėniškio Algirdo Breidoko pavardę. Su juo ir kalbuosi apie filmavimą, o mūsų pokalbis prasidėjo nuo paprasto ir, manau, ne vienam kilusio, klausimo, kas tas leitis?

- Leičius būtų galima pavadinti tryliktojo amžiaus elitiniais kariais, kurie buvo pavaldūs tik Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Leičiai ne tik gynė mūsų kraštą nuo priešų, bet tuo pačiu vykdydavo ir daugelį Lietuvos didžiojo kunigaikščio pavedimų, prie Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią, rinkdavo muitus, karinių operacijų metu jie ėjo priešakinėse kariuomenės gretose, atlikdavo žvalgybą, taikos metu jie sugrįždavo prie įprastinių ūkio darbų, tik taikos laikotarpiai tryliktajame amžiuje, kaip tik apie šį laikotarpį ir filmo „Leitis“ siužetas, buvo labai trumpi, - atsakydamas į mano pirmą klausimą sako Algirdas Breidokas.

- Algirdai, o kaip tu patekai į filmavimą? Buvo kažkokia atranka ar tavo impozantiškas išvaizda nulėmė filmo kūrėjų pasirinkimą?

- Manau, kad pagrindinis veiksnys, kad buvau pastebėtas, - tokie festivaliai, kaip ką tik Kernavėje pasibaigęs „Gyvosios istorijos ir archeologijos festivalis“. O filmo sukūrimui impulsą, ko gero, davė vaizdo klipas, kuris prieš kurį laiką buvo kuriamas apie gyvosios istorijos klubą „Leitgiris“. Šio klubo vadovas Vytautas Navickas – vienas iš scenarijaus autorių, beje, su filmo režisierium Andrium Bartkum jie kaimynai, kaimyniškose diskusijose, matyt, ir gimė pirma klipo, o po to ir filmo idėja. Su „Leitgirio“ klubu mes nuolat bendraujame, o jo veikloje dalyvauja ir mano dukra su vyru. Susitinkam festivaliuose, tad mano išvaizda, matyt, ir tiko vienam iš filmo personažų...

- O kai gavai pasiūlymą filmuotis, ar ilgai svarstei?

- Kadangi iš prigimties esu šiek tiek aferistas, tai ilgai nesvarstęs sutikau. Nors ne kartą teko filmuotis televizijoje, buvau filmuojamas įvairiuose renginiuose, o meninis filmas – čia jau visai kita patirtis... Kodėl nepabandžius? – pagalvojau. O išėjo, kaip išėjo. Čia jau žiūrovai spręs, ar aš įtikinamai perteikiau savo personažą, ar ne, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- Ir kokia ta patirtis?

- Įdomi. Tai buvo puiki galimybė ne tik susipažinti su filmavimo grupe, ta kūrybine atmosfera, bet ir patirti, kad kiekvienas epizodas filme ne taip jau lengvai nufilmuojamas, reikia ne vieno dublio. Įsivaizduokit, kad nedidelio epizodo filmavimą pradedi kažkur antrą valandą po pietų, o išsiskirstai kokią penktą paryčiais. Galiu pasakyti, kad filmas „Leitis“ – ne tik mažo biudžeto, bet ir kūrybinė komanda buvo ypač maža, bet visi pilni entuziazmo. Norėjosi, kad būtų padaryta kuo gražiau. Beje, filme „Leitis“ ne tik aš filmavausi, bet ir visa mūsų šeima. Šis filmas vertingas jau vien tuo, kad nuo 1972-ųjų, kai dienos šviesą išvydo legendinis filmas „Herkus Mantas“, nebuvo sukurtas nė vienas filmas apie viduramžių Lietuvą. Matyt, tada ne vienas už „Herkų Mantą“ „gavo per kepurę“, ir noras kurti istorinius epus ilgam prapuolė. Kodėl nieko panašaus nebuvo pastatyta atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę? Čia jau kitas klausimas... O kalbant apie filmavimą, tai pats baisiausias dalykas – kamera. Prie jos kažkaip sunku įprasti. Filmuojant įtampa buvo didelė. Kartais filmuojant 5 ar 6 dublį net ir tekstą pamiršti. Įdomiausia, kad tai ir profesionaliems aktoriams nutinka. Ir nors man Lietuvos istorija, jos senovė nėra svetima, bet perteikti režisieriaus sumanymą nėra lengva, o dirbti su tokia kūrybinga komanda buvo vienas malonumas. Tik su aktoriumi Vytautu Rumšu neteko susitikti, nes jis labai užimtas, ir kai buvo nufilmuoti jo siužetai, išvyko. O visi kiti dirbome išsijuosę. Kadangi filmo biudžetas – minimalus, komanda – minimali, tad teko tiems patiems aktoriams ir skirtingose masinėse scenose vaidinti.

- O kur buvo filmuojamas filmas „Leitis“?

- Dalis buvo filmuojama Kernavėje, atstatytame istoriniame miestuke, ten dabar ir festivaliai vyksta. Kai kurie epizodai buvo filmuojami prie Neries ties Kernave, dalis – Labanoro girioje. Ačiū Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai ir Gintarei Grašytei už parodytas gražias vietas. Vienas epizodas buvo filmuojamas Kuklių miške. Tad filme pamatysite ir mūsų rajono vaizdus.

- Algirdai, kiek epizodų teko suvaidinti? Kas buvo tavo herojus?

- Senojoje mūsų mitologijoje buvo toks Dievas Senelis. Kas jis toks? Klajūnas? Elgeta? Sunku tiksliai apibrėžti, bet jis atsirasdavo ten, kur buvo reikalinga jo pagalba. Tai teigiamas mitologinis personažas, pusiau žmogus, pusiau dvasia. Ir filme aš atsirandu tada, kai reikia perspėti apie pavojų. Filmavausi ir Kernavės istoriniame kaime, ir gamtoje. Buvo įdomu.

- Ar įpratai prie kamerų?

- Prie jų taip greitai neįprantama. Net profesionalūs aktoriai jaučia įtampą, bet, kaip sakoma, jei įtampos nelieka, keisk profesiją.

- Kaip apibūdintum filmą „Leitis“?

- Sakyčiau, kad tai istorinis epas. Istorijos yra nemažai. Tai ir aktorių apranga, ir ginkluotė, ir kita atkurta autentika. Yra ir mistikos elementų, bet džiugu, kad nėra pigių holivudinių triukų. Gal kai kas ir pasiges to, bet tame rūsčiame laikotarpyje, apie kurį filmas, to nebuvo. Filmas, manau, duos žiūrovams peno pamąstyti apie Lietuvos istoriją, prisiminti jos epizodus, o gal ir pasigilinti. Norėčiau pakartoti savo herojaus Dievo Senelio žodžius: „Ateina čėsas, kai reikia rinktis, kuriuo keliu eic ir kurio nugarų dingc“. Manau, kad ir dabar dažnai mes turim pamąstyti apie savo pasirinkimą. Šioj trumpoj frazėj labai daug gyvenimiškos druskos. O jos mūsų gyvenime, nepaisant, kurioj epochoj gyvename, yra. Yra ir išminties, kuri išlieka aktuali, o šiaip filmas, manau, privers susimąstyti apie savo pareigą Lietuvai, meilę savo kraštui, istorijai, o ir klaustukų lieka nemažai, į juos ir teks atsakymo ieškoti kiekvienam, - baigdamas mūsų pokalbį sako Algirdas Breidokas, kuriam filmavimasis filme „Leitis“ buvo nauja ir įdomi patirtis.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis