Mes turime 328 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1606
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11793
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87823
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tik dalis Lietuvos Sąjūdžio idėjų buvo įgyvendinta

2018 m. birželio 2 d., šeštadienis Nr.40 (1764)

Praėjo trys dešimtmečiai nuo įsimintinos 1988 metų birželio 3 dienos, kai Vilniuje Lietuvos mokslų akademijos salėje įvykęs inteligentijos susirinkimas davė oficialų startą Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiui. Nors jau iki tol tautinio išsilaisvinimo idėja sklandė virš stagnacijos sukaustytos socializmo santvarkos. Jau buvo 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo, vyko įvairūs judėjimai už ekologišką aplinką ir t.t., bet po 1988 m. birželio 3 d. įvykių karuselė pradėjo suktis kur kas greičiau. O tų įvykių kulminacija buvo 1988 m. spalio 8 d. įvykęs pirmasis Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Žinoma, tuomet galutine pergale ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu tikinčių buvo nedaug, vienas tokių buvo Juozapas Jakštas. Su juo ir kalbėjausi apie prieš tris dešimtmečius vykusius Lietuvai lemtingus įvykius.

- Juozapai, kada prasidėjo tavo kelias į Sąjūdį?

- Mielas bičiuli, mano kelias į Sąjūdį prasidėjo gerokai anksčiau, gal tą tikėjimą aš atsinešiau iš vaikystės, kai matydavau į mūsų namus užsukusius Lietuvos partizanus, kai girdėdavau jų kalbas apie laisvą, nepriklausomą Lietuvą. O realiai vidinis pasipriešinimas manyje gimė gal 1979 metais, kai mečiau vadovaujamą darbą statybose ir pradėjau kūrybinį darbą. Pasaulyje visas revoliucijas ir perversmus dažniausia pradeda arba meno žmonės, inteligentija, arba kariškiai. Pirmu atveju pokyčių siekiama taikiomis priemonėmis, kaip ir buvo Lietuvoje, nes Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio branduolį sudarė kūrybinė inteligentija: rašytojai, kompozitoriai, dailininkai. Ir mes liaudies meistrų simpoziumuose jau kalbėjome apie laisvėjimą, dainavom dainas, kurių iki tol nedrįsom, tas atsispindėdavo ir kūriniuose. Kartais tos laisvėjimo idėjos inspiruodavo ir tokius poelgius, kaip skulptūros nuvežimas ant Kryžių kalno. 1988 m. buvo tikrai audringi. Greitai ir Švenčionių rajone mes įkūrėme Sąjūdžio skyrių. Tai buvo rugpjūčio mėnesį, o rugsėjį jau surengėme mitingą prie Bėlio ežero. Paskui spalio 8 d. teko dalyvauti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pirmame suvažiavime. Smagus tai buvo laikas, kai visur jautei atgimimo dvasią. Argi galima užmiršti tą jausmą, kurį patyrėme pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu. To nepamiršiu niekados.

- Juozapai, tai šviesioji išsilaisvinimo idėjų pusė, bet, matyt, buvo ir tamsioji?

- Taip, buvo. Valdžios žmonėms labai jau nepatiko mano veiksmai. Kaip pavyzdį galiu pasakyti atvejį, kai aš nusprendžiau sutrukdyti bulvių lauko purškimą herbicidais. Netoli mano sodybos buvo didžiulis žydinčių bulvių laukas. Atvažiavo traktorius purkšti. O aš pasiėmęs kirvį kaip ginklą atsisėdau vagoje ir sėdžiu. Oi, koks po to triukšmas kilo! Kokių tik žodžių savo adresu neišgirdau! Atvažiavo pas mane į sodybą visa delegacija: Vykdomojo komiteto pirmininkas Kuzminas, saugumo viršininkas ir milicijos viršininkas. Jiems argumentuotai paaiškinau, kodėl aš tą dariau, apie vykstantį ekologinį judėjimą, taip ir išsisukau. Beje, kalbant apie pradžių pradžią, norėčiau paminėti dar vieną labai reikšmingą įvykį, susijusį su ta vieta, kur dabar Cirkliškyje memorialas, skirtas Labanoro mūšyje žuvusiems Lietuvos partizanams, stovi. 1967 m. melioratoriai pradėjo kasinėti tą šlaitą, kur dabar memorialas. Tuomet aš dirbau architektūros skyriuje pas Jakučionį ir už uždarų durų girdėjau, kaip jam skundėsi melioratorių viršininkai, kad stumdydami šlaitą atrado daug žmonių kaulų. Ir mane tas užkabino, nes jau buvau girdėjęs apie ten esantį palaidojimą. Patekęs ten, pamačiau baisų vaizdą: viskas buvo suversta, baisi makalynė. Kaulų neradau, viskas buvo jau sumaitota. Kaulai išbarstyti po visą memorialo teritoriją, o ten, kur viskas buvo suversta, dabar stovi paminklas su pavardėmis, bet tas įvykis, oi, kaip giliai įstrigo į širdį. Nuo tada aš pradėjau mąstyti apie pasipriešinimą sistemai, o paskui iš kibirkštėlės įsižiebė ir liepsna, bet, kai aktyviai pradėjau dalyvauti Sąjūdžio veikloje, nemažai teko ir išbandymų patirti. Juk už tai man ir klojimą sudegino, norėjo, matyt, visą sodybą supleškinti, bet Dievas apsaugojo, vėjas ne į tą pusę pūtė. Visko ten buvo, bet nenoriu minėti nei pavardžių, nei žmonių, kurie tai darė. Tai jau praeitis, išgyventas, iškentėtas, bet labai įdomus laikotarpis mano gyvenime. Juk ir tardomas saugume už paminklą kunigui Garuckui buvau, ir bendradarbiauti buvo siūloma, ir grasinama. Visko buvo, bet galutinį Lietuvos Sąjūdžio siekį turime. Turime laisvą Lietuvą. O visi išbandymai, kuriuos teko patirti, buvo mano Kalvarijų kelias į Sąjūdį, sąjūdininko kelias, bet tai mane tik labiau užgrūdino, - sako mano pašnekovas Juozapas Jakštas.

Pokalbio metu prisimename ir pirmuosius žmones, aktyviai įsijungusius į Švenčionių skyriaus veiklą: Juozą Blažinską, Vytautą Stunžėną, Bronių Lazaraitį, Stasį Tumėną ir kitus. Renkantis žmones buvo svarbu nesuklysti. Prisimename ir tuomet rajono Kultūros skyriui vadovavusią Bronę Jasevičienę, kuri labai tolerantiškai žiūrėjo į vykstančius procesus, net patalpas davė pirmam susirinkimui. Susirinko į pirmą susirinkimą net su trispalve, kurią pasiuvo Elenutė Jablonskaitė iš Vaiciukiškės. Taip, rizikos buvo daug, bet be rizikos nebūtų ir rezultatų. Kalbant apie tuos revoliucinio pakilimo ir pertvarkos laikus, Juozapas dabar jau kritiškai vertina ir kolūkių bei tarybinių ūkių griovimą. Gaila, kad aukščiausia valdžia neįsiklausė į siūlymus negriauti struktūros, tik vietinius vadukus, kolūkių pirmininkus ir tarybinių ūkių direktorius, pakeisti. To nebuvo padaryta, ir viską nuspręsta griauti. Iš to griovimo išėjo tai, kas yra šiandien. Kas tada sugebėjo nugriebti privatizavimo grietinėlę, dabar – solidūs ūkininkai, tikri žemvaldžiai, o didžioji kaimo dalis nuskurdo.

- Juozapai, praėjo 30 metų nuo tų lemtingų Lietuvai įvykių pradžios. Kiek Lietuvos Sąjūdžio keltų siekių tapo realybe?

- Galiu pasidžiaugti tuo, kad pirmojo mūsų Sąjūdžio mitingo punktai, išskyrus vieną, įgyvendinti, bet, kai minėjome Sąjūdžio dešimtmetį ir priėmėme rezoliuciją, nepadaryta beveik nieko, išskyrus pastatytą nuorodą į Cirkliškio memorialą. Liūdna, bet tai tiesa. Viskas stovi vietoje. Net ir pats memorialas netvarkomas prideramai. Tas pats ir kitose vietose. Nevykdomi net tokie punktai, kaip meilės lietuvių kalbai, gimtajam kraštui ugdymas. Visur įsigali kosmopolitizmo dvasia, o tai tokiom mažom tautom kaip mūsų labai pavojinga. Važiuodami į Sąjūdžio suvažiavimą, kuris vyks šeštadienį Vilniuje, vežame rezoliuciją, kurioje yra ir punktas leisti dvasininkams dalyvauti politikoje. Juk Lietuvoje dvasininkai visą laiką buvo priešakinėse išsivadavimo linijose. Yra punktas stiprinti valstybės kontrolę. O žiūrint į Lietuvos kontekstą, tai iš tų siekių padaryta, o gal daugiau pridaryta, daugiau neigiamo, ir didžiausia Lietuvos nelaimė, kad faktiškai sunaikintas Lietuvos kaimas, o juk Lietuvos kaimas ir kalbą, ir tradicijas saugojo ir išsaugojo per visas okupacijas. Kaimas Lietuvoje – lyg medžio šaknys valstybėje. Neliks šaknų – medis nudžius. Dabar kaimas tiesiog nurengtas nuogai ir jo skeletas pastatytas vidury Lietuvos. Liko tik griuvėsiai, griaučiai, o pažadai, kad mes kaimą atgaivinsim ES pinigais, pasirodė fikcija. Pinigus yra kam pasidalina. Turtingi tapo dar turtingesni, o kiti labiau nuskurdo, o nelikus darbo, kaimai ištuštėjo ir dar tuštėja. Liūdna, bet tokia realybė. Taip, buvimas ES Lietuvai suteikia garantijas, bet ir kelia nemažai pavojų, ir tų pavojų išnykti, asimiliuotis yra nemažiau nei buvo toje sąjungoje, iš kurios išsivadavome. Man patinka, kaip lenkai priešinasi ES, jie siekia išsaugoti savo identitetą, savitumą. Įsigalintis kosmopolitizmas visose sferose pavojingas ir kultūrai, kuriai skiriama vis mažiau dėmesio. Tai blogai, nes tik kūrybos žmonės gali galvoti apie valstybės išsaugojimą ne tik šiandien, bet ir ateityje. Bet tam reikia keisti rinkimų sistemą, kad į valdžią ateitų ne vienadieniai politikai, o galvojantys apie valstybės ateitį, o ne apie savo asmeninę gerovę. Galbūt apie tai ir kalbėsime Sąjūdžio suvažiavime. Apie jo rezultatus galėsime pakalbėti vėliau, bet baigdamas dar kartą norėčiau pabrėžti, kad be kaimo Lietuvos valstybė neišliks, tad kaimą, provinciją reikia gaivinti ne pažadais, o darbais, - baigdamas mūsų pokalbį sako Juozapas Jakštas, kurio širdyje Sąjūdžio dvasia išsaugota iki šiol ir kuris su savo bendražygiais: Broniumi Lazaraičiu, Danute Čepuliene, Viktorija Lapėniene, Mindaugu Zaičiku, Kęstučiu Trapiku, Aldona Mikštiene, Juozapu Macijausku, Vytautu Činčiku ir Bronislovu Vilimu, važiuos šeštadienį į Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą. Važiuos su viltimi, kad Sąjūdis nubus iš letargo miego ir imsis realių žingsnių, siekiant, kad visa valdžia pirmiausia dirbtų Lietuvos žmonėms.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis