Dažnai prisimenu epizodą iš vaikystės, kai žiūrėdamas į tėvą, kuriam tuomet buvo 35-eri, pagalvojau, koks jis senas. Man tuomet ėjo dešimti. Jau 35 metai kaip tėvo nebėra ir aš jį jau pergyvenau visa dešimčia metų. Yra toks posakis: „Kol gyva mūsų atmintis, gyvi ir mes.“ Labai daug tiesos šioje trumpoje sentencijoje ir visiškai nesvarbu, kas ją pasako, nes jei mes pamirštame brangius žmones, nesame verti vadintis žmonėmis. Taip, gyvendami dažnai susipykstame, būna, konfliktuojame su mums brangiais žmonėmis, bet neturime teisės pamiršti, visada turime prisiminti ir gyvus, ir išėjusius.

Prisimenu ir aš savo tėvą, dažnai pavargusį nuo sunkaus darbo ir be galo mėgusį žvejoti. Keista, bet jis visados sugrįždavo su laimikiu. Kaimynai pavydėdami sakydavo: „Vitoldas maldelę moka.“ Nemokėjo tėvas jokių maldelių, bet puikiai žinojo vietas, kur kokios žuvys vienu ar kitu metu būriuojasi ir turėjo geležinę kantrybę. Buvo gabus, daug galėjo pasiekti, bet tie gabumai nebuvo realizuoti, kaip ir daugelio jo bendraamžių, kurių jaunystė sutapo su pokariu. Tėvas turėjo gražų balsą ir mokėjo daug dainų, romansų, kurių dabar jau niekas nedainuoja. Dažnai prisimenu, kaip pirmą kartą tėvas įdavė į rankas plūgą ir pasakė: „ Pabandyk“. Kreivoka išėjo pirmoji vaga, bet ir už ją buvau pagirtas, kaip ir už pirmą pradalgę, na, ir kas, kad ji buvo truputį šleivoka. Patikdavo šienauti, kai ryte išėję sustodavom trise: aš su broliu ir tėvas, ir gerai išplaktais dalgiais kaipmat nušienaudavom nemažą gabalą. Visų ūkio darbų išmokė tėvas, tik dalgio plakti – ne, vis sakydavo „Suspėsi“. Žinoma, dalgis kainuodavo. Tad nepatikėjo, dar sugadinti galėjau. Užtat paskui, kai tėvas išėjo į amžinybę, supratau, kad gerai išplakti dalgį – menas, o ir paplušėti reikia nemažai.

Dažnai prisiminimuose iškyla tėvas, plakantis dalgį, gal todėl tas įvaizdis, kuris kartojasi ir mano eilėraščiuose, kad tą rytą, kai paskutinį kartą mačiau tėvą gyvą, jis plakė dalgį, juk buvo birželio pradžia, šienapjūtės pradžia. Kiek bekratyčiau savo prisiminimus, neprisimenu nė vieno epizodo, kad tėvas būtų baręs, o apie auklėjimą diržu ir kalbos nebuvo, nors buvo keletas epizodų, kai vertėjo, bet užteko žodžių, paprastų žodžių, kurie buvo daugiau pamokantys, bei pabarimas. Ir dar prisimenu fantastiškus debesis danguje, lydėjusius tėvą į amžinybę...

Tai tik keli epizodai iš to laiko, kai tėvas buvo gyvas, paskui liko tik prisiminimai, bet prisiminimai – tai būdas jausti brangių žmonių buvimą šalia, nors jie jau amžinybėje, bet jie buvo ir bus šalia mūsų.

Sekmadienį minėsime Tėvo dieną. Bažnyčiose bus aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius tėvus. Tie, kas turi gyvą tėvą, skubės pasveikinti jo su gėlėmis, kiti, tarp jų ir aš, uždegs žvakutę ant kapo, o mintyse padėkos už duotą gyvenimą.

Algis JAKŠTAS