Mes turime 320 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1299
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17500
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93530
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kunigo gyvenime nėra monotonijos

2018 m. gegužės 30 d., trečiadienis Nr.39 (1763)

Prieš 25 metus kunigystės įšventinimus kartu su kitais gausaus Kauno kunigų seminarijos kurso draugais gavo ir dabartinis Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas Raimundas Macidulskas. Ketvirtis amžiaus – tai ne tik trečdalis žmogaus gyvenimo vidurkio, bet ir laikas, po kurio žmogus gali pasakyti, ar teisingai pasirinko savo kelią, savo profesiją. Kunigystės nepavadinsi jokiu amatu, tai tarnystė Dievui ir žmogui. Kunigui visada keliami kur kas didesni reikalavimai. Apie tuos prabėgusius 25 kunigystės metus ir kalbėjausi su Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonu kunigu Raimundu Macidulsku, jo kunigystės 25-mečiui skirtų šv. Mišių išvakarėse.

- Prieš 25 metus, 1993 m. gegužės 30 d. kunigystės įšventinimus Vilniaus arkikatedroje man suteikė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Primicijos buvo gimtajame Vilniuje, gimtojoje Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, Antakalnyje. Čia, savo parapijos bažnyčioje ir patarnauti šv. Mišiose pradėjau gana anksti. Galbūt tai ir buvo mano kelio į kunigus pradžia, - pradėdamas mūsų pokalbį pasakoja kunigas Raimundas Macidulskas.

- Po 25 metų kunigystės gali įvertinti, ar teisingai pasirinkai kunigo kelią?

- Daugelį dalykų galima švęsti, minėti, bet aš viską bandau vertinti daug paprasčiau – patinka ar nepatinka. Man patinka, ir aš, praėjus 25 metams nuo įšventinimo, galiu pasakyti, kad pasirinkau teisingai. Man patinka kunigystė. Žinoma, kunigas visą laiką yra lyg po padidinamuoju stiklu, kunigui keliami kitokie reikalavimai, bet ir kiekvienas žmogus yra stebimas kitų, vertinamas. Vieni mato žiūrėdami tavo gerus darbus, kiti bando ieškoti neigiamų. Kunigas yra viešas asmuo ir turi būti su žmonėmis ir žmonėse. Visą laiką turi išlikti visiems tolerantiškas, net su tais žmonėmis, kurie tavo atžvilgiu nusiteikę priešiškai. Čia lygiai kaip ir išpažintis. Išklausęs ją tu negali susigraudinti ar kitaip išreikšti savo emocijų ir savo elgesiu išduoti kitą žmogų. Per 25 metus išklausyta daug, be galo daug išpažinčių ir galiu pasakyti, kad tik labai maža dalis tų išpažinčių nuoširdžios, iškentėtos. Didžioji jų dalis – masinis štampavimas. Dalis žmonių išpažintį atlieka atmestinai. Žmogų, kuris nuoširdžiai atliko išpažintį, visada pagiriu, nė vieno nesu baręs. Kunigo gyvenimas man patinka tuo, kad kiekvieną dieną reikia ieškoti naujų sprendimų, kad čia nėra monotonijos, nėra dviejų vienodų situacijų.

- Raimundai, kokia buvo tavo pirmoji parapija?

- Mano gimtoji Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapija Vilniuje. Po kunigystės įšventinimo buvau paskirtas vikaru. Klebonu tuomet buvo Pranciškus Vaičekonis. Prie jo aš užaugau, buvo mano profesorius kunigų seminarijoje, jis man buvo kaip antras tėvas. Po poros metų jau klebonu buvau paskirtas į Vaidotų parapiją Vilniaus r. Man taip pat priklausė Juodšiliai ir Parudaminys. Žinoma, klebono pareigos uždeda atsakomybės naštą, reikia visko mokytis, nes šito seminarijoje nesimokom. Seminarijoje mokoma teorijos, o teorija ir klebono pareigos ne visados sutinka. Visus praktiškus, ūkiškus dalykus tenka spręsti pačiam. Būna ir klaidų. Dabar tų klaidų padaryčiau mažiau, bet tuo ir įdomus gyvenimas. Tenka su visais: ir parapijiečiais, ir vietine valdžia, rasti sąlyčio taškus. Reikia viduriuką surasti. Kita mano parapija buvo Kalesninkai, prie Eišiškių. Ten jau buvo lenkiškas kraštas, bet dėl lenkų kalbos jokių problemų neturėjau. Po Kalesninkų gavau paskyrimą į Grigiškes, taip pat aptarnavau ir Rykantus. Čia jau buvo miesto ribos, o iš Grigiškių mane paskyrė į Mickūnus, po ketverių metų kiek netikėtai gavau paskyrimą į Švenčionėlių Šv. Edvardo parapiją. Čia jau esu ketveri metai. Beje, Mickūnai buvo grynai lenkiškas kraštas, net neteko lietuviškai aukoti šv. Mišių. Dažnai juokaudamas sakydavau, kad Mickūnų parapijoje vienintelis lietuvis buvo klebonas, t.y. aš. Visos parapijos skirtingos, ir negalėčiau nė vienos išskirti. Kiekviena savaip įdomi, ir aš, kaip kunigas ir kaip žmogus, būdamas ten įgavau neįkainojamos patirties, - apie parapijas, kuriose kunigavo, kalba kunigas Raimundas Macidulskas.

- Raimundai, kodėl pasirinkai kunigo kelią? Ar pasirinkdamas žinojai, kas laukia?

- Ne, visko tikrai nežinojau. Juk žmogus negali žinoti to, kas laukia pasirinktam kely. Tik Dievas žino, kas mūsų laukia net po kelių akimirkų. Žinojau tik aptakiai. Žinojau tiek, kiek buvau matęs, arba iš pokalbių su kunigais. Į kunigus ėjau todėl, kad norėjau būti su žmonėmis, tarnauti Dievui ir žmonėms. Nors išaugau tikinčioj šeimoj, bet tėvai manęs tikrai nevertė eiti į kunigus. Turėjau pilną pasirinkimo laisvę. Juk nei tėvas, nei mama nenori prisiimti atsakomybės, jei bus kažkas ne taip, jei kelias bus klaidingas. Be to, tai buvo 1988 m., kai baigėsi persekiojimai, nes rūpesčių dėl bažnyčios aš turėjau. Be to, aš jau buvau po kariuomenės. Tarnavau tuometinėje Čekoslovakijoje. Tad į Kauno kunigų seminariją stojau jau subrendęs žmogus, gal todėl ir praėjus ketvirčiui amžiaus nuo įšventinimo į kunigus galiu pasakyti, kad nesuklydau, man patinka būti kunigu, - apie savo pasirinkimą kalba Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas Raimundas Macidulskas, kuris birželio 1 d. minės savo kunigystės 25-metį. Šv. Mišias aukos vyskupas Darius Trijonis ir kolegos kunigai, tarp kurių bus ir Raimundo kurso draugų. Šv. Mišių pradžia 12 val.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis