Švenčioniškį Vytautą Tautvaišą pažįstu senokai. Buvo laikas, kai tekdavo bendrauti darbo reikalais, paskui buvo Vytauto pasiūlytos temos, susitikdavome, kalbėdavomės. Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, jį sutikdavau beveik kiekviename renginyje. Visada patiko jo pasisakymai apie tremtį, Lietuvos praradimus dėl tremties. Vytautas Tautvaišas ir pats patyrė ne tik tremties, bet ir lagerio sunkumus. Jam teko išbandyti ir katorgišką darbą Vorkutos šachtose. Nustebau sužinojęs, kad gegužės 19 d. gerb. Vytautui Tautvaišui sukanka 90 metų. Gražaus jubiliejaus išvakarėse vėl apsilankiau pas gerb. Vytautą. Mūsų pokalbis prasidėjo nuo pradžių pradžios, nuo gyvenimo iki tremties ir kelio į tremtį.

- Mano tėviškė – Joniškio kraštas. Ten tėvai turėjo 30 ha žemės. Gyvenome pasiturinčiai. Šeimoje buvome penkiese: tėvai, aš, brolis ir dešimčia metų jaunesnė sesutė. Tėvas mirė karo metu, turėdamas apie 70 metų. Arė, nukrito ir mirė. Mama mirė irgi palyginus anksti, nė 70-ies nesulaukusi. Jai sveikatą pakirto tremtis ir mūsų su broliu suėmimas, o aš štai ir 90-ies sulaukiau. Tai daug ar mažai? Čia kaip pažiūrėsi. Aš galiu pasidžiaugti, kad gyvenime neteko rimtai gydytis, ir tai žmogui labai svarbu, nes kai kankina ligos, skausmai – viena, o kai tu to nejauti – visai kas kita. Bet tie 90 metų prabėgo greitai, nepajutau, nors išbandymų turėjau visokių, bet sveikata negalėjau skųstis, - pradeda savo pasakojimą apie gyvenimą Vytautas Tautvaišas.

- O va čia surašyta mano ir mano šeimos istorija, susijusi su tremtimi, - atversdamas storą siuvinį sako gerb. Vytautas ir po minutės kitos tęsė savo pasakojimą. – Mūsų tremties istorija gana įdomi. Matyt, reikėjo vykdyti planą, tai saugumiečiai surado tris liudininkus, kurie meluodami pridėjo prie 30 ha dar 20 ha, ir to jau užteko, kad mūsų šeimą išvežtų į Sibirą. Atėjo, atklampojo mūsų išvežti 1949 m. pavasarį rusų leitenantas ir pora vietinių stribų. Nors paieškojęs archyvuose suradau, kad mūsų dokumentai išvežimui buvo pradėti ruošti 1948 metais, bet atėjo mūsų išvežti tik pačią paskutinę 1949 m. tremties dieną. Atėję pas mus jie susidūrė su rimta nenumatyta problema, nes pas mus karo metu gyveno trys pabėgėlės: dvi iš Baltarusijos ir viena 70 m. moteris iš Rusijos. Tos, kur buvo iš Baltarusijos, karui pasibaigus išvažiavo, o ta rusė liko. Ją mes vos ne kaip šeimos nariu laikėme, gaila, iki galo popierių nesutvarkėme, tada problemų tie atvykę mūsų išvežti būtų turėję daug, nors ir taip turėjo nemažai. Ta rusė moteris kaip reikiant su tuo leitenantu susikibo. „Ką jūs darot, tokius žmones tremdami!“ - šaukė ji, o kai mus susodino į vežimus, sėdasi ir ji. Sako: „Vežkit ir mane.“ O kaip ją veši, kai sąrašuose nėra? Jėga stribai ją išsodino iš vežimo, koks jos likimas buvo toliau – neaišku, matyt, į savo kraštą sugrįžo. Mama jai net iš Sibiro porą siuntinukų siuntė. Tokie jau tie lietuviai – visur prisitaiko.

Iš Lietuvos Vytautą Tautvaišą ir visą šeimą išvežė į Irkutsko sritį, Tuluno r., apgyvendino mechaninio miško apdirbimo punkte, ten ir dirbo. Lietuvių šeimų ten buvo apie šimtą. Ten Vytautas išbuvo iki 1950 m. gruodžio 5 dienos, kai vėl pateko į KGB rankas, nes 6 jauni vyrai: Vytautas su broliu ir dar 4 lietuviai, susirinkę vis padiskutuodavo tai apie karą Korėjoje, tai apie kitus įvykius. Matyt, kažkas apskundė, ir vieną dieną sulaukė netikėtų svečių, buvo apkaltinti kontrrevoliucine veikla. Nors per kratą nieko nerado, bet abu su broliu išsivedė, o motina liko viena su jaunėle seserimi.

- Nors per kratą nieko nerado, per tardymą aš jiems nieko nepasakiau, bet vis tiek atsidūriau Vorkutoje, lageryje. Čia jau buvau ne tremtinys, o politinis kalinys, katorgininkas, nes mes jau ir savo numerius turėjome. Pagrindinis klausimas, kurį uždavinėjo tardytojas, buvo apie Korėjos karą. O ką aš galėjau pasakyti, kai žinojau tiek, kiek laikraščiai rašė. Vorkutoje teko dirbti šachtoje, kadangi nebuvau stambus vyras, tai sunkiausių darbų neteko dirbti, bet vargo ir sunkumų buvo užtektinai. Nejauku pirmus kartus buvo ir į šachtą leistis, paskui įpratau. Beje, prieš lagerį man dar ir kalėjime teko pasėdėti. Vienu metu, kaip vėliau sužinojau, net būsimasis Lenkijos Pirmasis Sekretorius Vladislavas Gomulka trumpai toje pačioje kameroje sėdėjo. Toks tylus, ramus žmogus buvo, o vėliau Chruščiovui nemažai kraujo jis „sugadino“. Žinai, sėdėti, kai nežinai, kuo kaltinamas ir ką tau pripaišys, nėra smagu, - dalinasi prisiminimais Vytautas Tautvaišas.

- O koks laikotarpis tremtyje ir lageryje buvo pats sunkiausias ir įsimintiniausias?

- Visas tas laikas buvo nelengvas, bet vienas rimčiausių išbandymų, ko gero, buvo 1953 metais po Stalino mirties Vorkutos lageriuose ir šachtose kilęs streikas, kuris vėliau peraugo į sukilimą. Sunku buvo prognozuoti, kuo pasibaigs pirmas Sovietų Sąjungoje sukilimas. Viskas priklausė nuo streiko komiteto narių išmintingumo, nes užteko vieno neatsargaus žingsnio, ir viskas būtų buvę paskandinta kraujyje. Važiavo komisija po komisijos, o streikas nesibaigė. Net komisijos iš Maskvos reikalavimui nutraukti streiką ir pradėti dirbti nepaklusome. Tai buvo riba, po kurios streikas peraugo į beginklį sukilimą. Lageriai buvo apsupti 3 žiedais kariuomenės. Net tanketės buvo. Jausmas nekoks, kai matai tiek ginkluotos kariuomenės, stovinčios čia pat už lagerio vartų. Nelengva buvo streiko, o vėliau sukilimo vadovams suvaldyti situaciją. Juk lageriuose buvo daug vyrų ir fronte kariavusių, ir vlasovininkų, banderininkų, buvo ir Lietuvos partizanų. Beje, streiko komitete, kuriam vadovavo ukrainietis Levando, buvo ir lietuvis jo pavaduotojas Jaškūnas. Pagrindiniai reikalavimai, kuriuos streiko komitetas perdavė Maskvos atstovams, sudarė 16 punktų, visi jie buvo parengti kvalifikuotai, o pagrindinis – peržiūrėti bylas ir kaltinimai Berijai. Įtampa vis augo. Mes net savo vėliavą turėjome iškėlę. Iš pradžių buvo galvojama iškelti juodą, bet tarp katorgininkų buvęs saugumietis įkalbėjo to nedaryti, nes juoda vėliava leistų kareiviams pradėti šaudyti net be įsakymo. Iškėlėme raudoną su juodais krašteliais. Tų kraštelių beveik nesimatė, o raudona vėliava reiškė, kad mes neiname prieš santvarką. Kadangi mūsų lageris buvo centre ant kalvos, tai plevėsuojanti vėliava reiškė, kad sukilimas tęsiasi, kol vieną dieną Vorkutos lagerių viršininkas Derevenko per garsiakalbius tris kartus pasakė: „Kalbu paskutinį kartą. Po dešimties minučių skaičiuosiu iki trijų, ir kad visi būtumėte prie vartų.“ Praėjo 10 minučių, bet niekas nepajudėjo. Ir čia pro vartus įsiveržė kariuomenė. Visus mus išgrūdo pro vartus. Kadangi pasipriešinimo, kaip mums ir buvo liepta, nebuvo, tai ir kareiviai jėgos nenaudojo. Kai išėjome iš už vartų, visiems buvo įsakyta sudėti rankas už galvos, ir išvarė į tundrą. Mintys buvo slogios. Juk net ir sušaudyti galėjo, bet susodino visus būreliais. Kol tris tūkstančius išvarė, ir laiko nemažai praėjo. Po to prie vartų buvo pastatytas stalas, už kurio susėdo lagerio vadovybė ir Vorkutos komunistų partijos atstovai ir kiekvieną iš mūsų praleido per tą filtrą. Šalimais vaikščiojo informatoriai, kurie, matyt, pasakydavo, kas kiek streike ir sukilime prisidėjo. Taip ir baigėsi streikas. Pas mus buvo apsieita be aukų ir kraujo, bet kraujas buvo pralietas viename iš lagerių. Koks buvo streiko vadovų likimas, nežinau. Jie buvo išvežti į kalėjimą ir daugiau nebematėm mes jų. Bet streikas ir sukilimas visgi davė rezultatų – gavome lengvatų. Buvo peržiūrėtos ir bylos. Manu, kad nuo tų lagerių streikų ir prasidėjo komunistinės santvarkos pamatų irimas, - sako Vytautas Tautvaišas, kuris 1955 metais buvo paleistas iš lagerio. Net pasą gavo ir į Lietuvą sugrįžti galėjo, bet nuvažiavo į tremties vietą, kur netoliese ir mama, ir sesutė buvo. Čia po kurio laiko iš jo vėl buvo atimti dokumentai, ir iš laisvo žmogaus Vytautas tapo tremtiniu. O kai buvo leista sugrįžti į Lietuvą, sugrįžo ne į Joniškį, nes tėvų ūkis jau buvo sugriautas, o pasirinko Pakruojį. Čia sutiko ir būsimą žmoną Ireną, su kuria kartu jau nuo 1964 metų. Švenčionyse Vytautas ir Irena Tautvaišai gyvena nuo 1968 metų, kai gerb. Ireną Tautvaišienę paskyrė Švenčionių prekybos mokyklos direktore.

- Mes jau tikri švenčioniškiai, - juokaudama sako gerb. Irena, o Vytautas Tautvaišas kaip visada tiesiai be užuolankų baigiantis pokalbiui pasakė:

- Savo gyvenime teko išgyventi ir du liūdnus virsmus. Atėjusi sovietų valdžia sugriovė mano tėvų ūkį, o atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvo sugriauta kaimo vietovėse sukurta infrastruktūra. Reikėjo išsaugoti, dabar kitaip kaimo vietovės atrodytų. Miestų tai nesugriovė, miestai gyvuoja, o kaimiškos vietovės merdi.

Štai tokiomis Vytauto Tautvaišo mintimis ir norėčiau užbaigti pasakojimą apie šeštadienį, gegužės 19 d., 90 metų jubiliejų minintį Vytautą Tautvaišą, kuris yra pripažintas Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvis.

Algis JAKŠTAS