Pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį Lietuvoje švenčiame Motinos dieną. Dėmesiu ir dėkingumu apgaubiame savo mamas, joms skirti pirmieji pavasario žiedai. Mes, tikintieji, kartu žvelgiame į dangiškąją Motiną Mariją, kuri yra visų žemės dukterų motinos pavyzdys ir idealas. Dievas nepaprastai išaukštino moteris, apdovanodamas jas nuostabia motinystės galia.

Motinos meilė suteikė mums gyvybę. Motinos rankos augino ir mokino žengti pirmuosius žingsnius. Jos rankos parodė pasaulio platybę. Budėjo, meldėsi, aukojosi josios širdis. O šypsena švelni ant veido pažadino svajones ir viltis. Todėl žodis „Mama“ įsminga su malda kaip gražiausioji daina. Kokia brangi gyvenimo aukoj su plaukų žila sruoga, rožinio karoliais – tikėjime šventa. Prisimename jas laiminančiu žvilgsniu, pavargusias ir liūdnas, bet visad geras, švelnias, mylinčias. Turime būti joms dėkingi už gimtąjį žodį, lietuviškąją duoną ir Kristaus kryžių, krikščioniškąją laimę ir laisvės ilgesį, nušviestą Tėvynės meile. Pačios tyriausios žmogaus dorybės – pasiaukojimas, darbštumas, meilė tiesai – dvasios didybė iš Motinos širdies...

O motinos vaikšto po žemę, skleisdamos savo rankų šilumą ir veido šviesą. Dalija duoną ir varsto rožinio karolius. Pasisiuva šventinę suknelę kelionėn ir išeina, palikdamos skausmo ir ilgesio sutemas, atminimų skarą ir savo nemirštančią meilę.

Gegužės pirmąjį sekmadienį melsimės už visas. Kas „Amžinąjį atilsį“, o kas „Tėve mūsų“ – palaimos gyvosioms.

Medardas ČEPONIS

Švenčionių dekanas