Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius įteikė švenčioniškei skubios pagalbos specialistei, dirbančiai Vilniaus miesto greitosios pagalbos stotyje, Jūratei Mikštienei 2017 m. „Auksinės mediko širdies“ nominaciją. Nominacijai pelnyti reikėjo ir tikrai auksinės širdies, ir aukšto profesionalumo. Apie darbą, gelbstintį gyvybes, kalbamės su nominante Jūrate MIKŠTIENE.

 

Pristatykite trumpai šią mums mažai žinomą nominaciją.

„Auksinės mediko širdies“ apdovanojimai vyksta pavasarį. Nominantus renka kolegos – balsuoja visus metus, taip jie ir išrenkami. Mūsų kolektyvas didelis – daugiau kaip 400 darbuotojų, o nominacijos trys. Specialiai nesivaržoma, nieko ypatingo daryti nereikia, natūraliai kolegos nusprendžia, ką jie labiausiai palaiko. Esu jiems dėkinga.

 

Švenčionių greitosios pagalbos medikai prie Vilniaus prisijungė tik prieš trejus metus. Taip greitai pelnėte kolegų simpatijas?

Aš Vilniaus greitojoje dirbu gerokai seniau – visus 12 metų. Dirbau ir tebedirbu ir Švenčionyse, ir Vilniuje. Vilniuje pilnu etatu, Švenčionyse – pusę. Švenčionyse esu paskirta ir vyr. slaugytoja.

 

Kokios vyr. slaugytojos funkcijos greitojoje?

Galima sakyti, rajone dirbančių greitosios pagalbos brigadų vadovas. Darbo laiku važinėju, kaip ir visi, pagal iškvietimus, o vyr. slaugytojos funkcijas galiu atlikti ir kitu laiku. Sudarau grafikus, rūpinuosi medikamentais, transportu ir kt. Kolektyve dirba 30 žmonių – po 15 slaugytojų ir vairuotojų.

 

Kaip pasikeitė darbo sąlygos ir paslaugų kokybė pacientams po prisijungimo prie Vilniaus GPS?

Viskas pagerėjo. Dideliame kolektyve kažkaip saugiau, lengviau pakeisti neatėjusį į darbą kolegą ar sugedusį automobilį, nukreipti paslaugų srautus. Didesnės ir finansinės galimybės, efektyvesnis darbas.

Pacientai to pasikeitimo turbūt beveik nepajuto. Mūsų brigados kaip ir anksčiau budi rajone, atvažiuojame taip pat greitai. Jeigu vežame ligonį į Vilnių, susideriname taip, kad galėtume kuo greičiau grįžti atgal. Kam teko susidurti su tuo, tie žino, kad Nemenčinėje jau iš mūsų ligonį perima Vilniaus greitoji. Mes išvažiuojame su ligoniu iš Švenčionių rajono, o netrukus iš Vilniaus siunčiama brigada mūsų pasitikti. Pagal poreikį – jeigu ligonis nėra sunkus, tai važiuoja paprasta greitoji, jeigu sunkus, siunčiamas reanimobilis su visa brigada.

Su infarktais, insultais, gimdyves ir psichikos ligonius vežame tiesiai į Vilnių, bet jeigu ligonio būklė labai nestabili, pirmiausiai vežame į Švenčionių ligoninės reanimaciją.

 

Ar daug sunkių ligonių tenka vežti?

Ligonių daug, tarp jų ir sunkių. Žmonių mažėja, bet jie sensta, daugiau serga, ligos sunkėja. Be to, pas mus rajone labai dideli atstumai. Vasarą ligų gal ir mažiau, bet užgriūna vasarotojai, kurie ne visada patys žino, kur jie yra, o mums reikia surasti ir labai skubėti. Bet nieko, stengiamės, susidorojame. Tokia mūsų pareiga.

 

Ar gimdyvės dažniau pačios važiuoja, ar kviečiasi greitąją?

Ir gimdyves dažnai vežame. Per metus bent pora pagimdo ir automobilyje.

 

Teko ir tokiomis sąlygomis priimti kūdikį?

Taip, o pirmą kartą – pačioje darbo pradžioje. Vos išvažiavome iš sodybos, gal už kokių 200 metrų ir prasidėjo gimdymas. Jau geriau būtume neišvažiavę – namuose patogiau, bet viskas baigėsi gerai – komplikacijų nebuvo, susitvarkėme.

 

Dabar turite didžiulę patirtį, o tada, darbo pradžioje, turbūt pagelbėjo nebent geros žinios?

Esu baigusi tuometinę Utenos medicinos mokyklą. Ten tikrai gerai paruošdavo felčerius akušerius. Žinias gilinti tenka nuolat. Dabar antrą kartą studijuoju Utenoje – dabar jau Utenos kolegijoje, išlyginamosiose studijose – baigusi gausiu bakalaurą. Labai įdomu ir verta atnaujinti ir gilinti žinias.

 

Labai mylite savo profesiją?

Taip, į jokią kitą nekeisčiau. Būtent greitosios pagalbos, kurioje dirbu jau 30 metų. Kabinete savęs neįsivaizduoju.

 

Ar pasirinkdama specialybę įsivaizdavote, kad darbas bus toks nelengvas?

Nelabai įsivaizdavau, kas ten bus. Turbūt esu medikė iš pašaukimo – apie jokį kitą darbą niekada ir negalvojau.

 

Bet būtent čia turbūt sunkiausia ir pavojingiausia?

Aš manau, kad visi darbai sunkūs. O dėl pavojingumo – tikrai, daug įtampos, kartais važiuoji į iškvietimą ir galvoji, kaip čia reikės užeiti. Ir nepašviestomis pakampėmis tenka eiti, ir į kokius tik namus netenka užeiti... Bet prie visko įpranti, išmoksti valdyti stresą, juk einame po du – felčerė ir vairuotojas arba paramedikas.

 

O pas mus yra paramedikų?

5 vyrai mokosi, netrukus baigs, ir turėsime 5 paramedikus. Mokslas trunka dvejus metus, Kaune, darbovietė apmoka. Norinčių buvo daugiau, bet vienu metu negalėjome daugiau išleisti. Vilniuje, žinoma, paramedikų yra daugiau.

 

Ar iš greitosios darbuotojai nebėga į užsienį?

Iš Vilniaus keletas išvažiavo, bet nepasakyčiau, kad daug. Sąlygos pas mus geros – aprūpinimas medikamentai, įranga ir priemonėmis pakankamas, automobiliai geri, o gerai uždirbti galima visur, tik reikia dirbti. Beje, mūsų kolektyve labai stipri profsąjunga, tai irgi labai svarbu – yra kam už mus pakovoti.

 

Nepaisant to, specialistų trūksta?

Taip, specialistų trūksta visoje šalyje, ir ne tik greitojoje. Bėda ta, kad neateina jaunų žmonių. Daugybę metų niekas neruošia felčerių akušerių. Dabar jie vadinami skubios pagalbos specialistais. Baigi kolegiją, paskui dar keleri metai specializacijos, bendrai išeina 5 metai mokymosi – daug. Pastebėjau, kad jauniems žmonėms trūksta kantrybės. Truputį padirba ir išeina. Kolektyvas dar nėra senas, bet jau norėtųsi priimti ir jaunesnių žmonių.

 

Patarkite gyventojams, kaip prisikviesti greitąją kuo greičiau.

Skambinti numeriu 033. Galima ir per BPC, bet tiesiai – 033 žymiai greičiau. Be to, noriu pasakyti, nes gal ne visi ir žino, kad Greitosios pagalbos stotyje visada yra ir budintis gydytojas, su kuriuo galima pasitarti. Jis pakonsultuos ir tuo atveju, kai greitosios kviesti nereikia, tiesiog iškyla klausimų.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ