Mes turime 380 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3163
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19364
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95394
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Šalis,kur nuostabi gamta, svarbi istorija ir dosnūs, geri žmonės

2018 m. kovo 24 d., šeštadienis Nr.22 (1746)

Praėjo lygiai savaitė po kelionės į Izraelį, o prisiminimai apie šią nuostabią šalį aplanko kasdien daugybę kartų. Norisi pavadinti šią kelionę gyvenimo kelione. Sunku patikėti, kad per šešias dienas būtų galima pažinti šalį ir jos žmones. Pasirodo, galima. Prireikė tik šešių dienų suprasti, kad Izraelis yra labiausiai besišypsančių žmonių šalis. Kelionės metu klausėmės izraelietiškos muzikos, pažinome šalies tradicijas, maisto kultūrą, švietimo sistemos principus, švenčių papročius, istorinio paveldo vertybes ir daugybę kitų dalykų, kurie Izraelį padaro unikalia valstybe.

 

Karšta saulė ir švenčioniškiai

Pirma diena buvo neįprasta tuo, kad teko patirti tokį didelį temperatūrų skirtumą, juk atkeliavome iš šaltos žiemos į saulėtą pavasarį, kuris mums labiau pasirodė panašus į tikrą lietuvišką vasarą. Pasitikusios palmės davė ženklą, kad reikia skubiai slėpti savo žieminę aprangą. Karšta Izraelio saulė netruko išbučiuoti kiekvieną vos išlipusį iš lėktuvo. Apsigyvenome Tel Avive puikioje vietoje prie Viduržemio jūros. Pro langus mėgavomės Tel Avivo dangoraižiais ir Viduržemio jūra. Tam, kad pažintum šalį, pirmiausia, reikia pažinti žmones, todėl mūsų programoje pirmiausia buvo įrašytas susitikimas su Vilna House bendruomenės nariais. Ši bendruomenė – tai išeiviai iš Lietuvos, taip vadinamieji litvakai (Lietuvos žydai). Mes buvome pasodinti prie stalo su užrašu „Švenčionys“. Didžiausia staigmena, kai prie mūsų prisėdo dvi bendruomenės moterys ir vyras, kurie ėmė pasakoti savo istorijas. Sužinojome, kad bendraujame su žmonėmis, kurie gimė Švenčionyse (vyras kilęs iš Ignalinos). Jie rodė vaikystės nuotraukas, pasakojo apie savo tėvus ir džiaugėsi, kad susitiko su mumis. Džiaugėmės ir mes, tarsi būtume labai artimi ir seniai nesimatę giminės.

 

Pažintis su Tel Avivu ir Andrius Mamontovas

Išaušus antros dienos rytui, išsiruošėme į ekskursiją po spalvotąjį Tel Avivą. Pradėjome nuo senosios Jaffos, kuri nukėlė mus labai toli į istoriškai įdomią praeitį. Pagal legendą, Jaffa buvo pavadinta garsiojo arkos statytojo Nojaus sūnaus, kuris uostą pastatė po didžiojo potvynio, garbei. Siauros gatvelės, senovės egiptiečių laikus primenantys griuvėsiai, aukštos palmės ir Viduržemio jūros pakrantė su tolumoje stovinčiais dangoraižiais tarsi užbūrė mus. Atrodė, dar tik kelionės pradžia, o jau tiek daug pamatėme. Iš čia pasileidome į patį Tel Avivo centrą. Čia tiek daug judesio! Daugybė skirtingų kalbų ir veidų, kurie leido suprasti, kad į Izraelį atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Kai kurios miesto pastatų sienos tarsi nukelia į šiuolaikiškas meno galerijas. Tel Avive man šie piešiniai labai tiko. Bene labiausiai užbūrė senasis Carmel turgus! Kvapų, garsų, skonių ir spalvų įvairovė! Čia – judriausia miesto dalis. Lentynose puikuojasi egzotiniai vaisiai, prieskoniai, saldumynai, daržovės. Per pačius pietus išvykome į Holon miestą, kuriame su gardžiais pietumis mūsų jau laukė Atidim mokyklos direktorius Mark Babot. Buvo labai netikėta, kai mus pasitikdamas direktorius prašneko puikia lietuvių kalba. Pasirodo, jis savo vaikystę praleido Kaune. Mes ir vėl pasijautėme kaip namuose. Direktorius papasakojo apie savo vadovaujamą mokyklą, kurioje mokosi 54 tautybių mokiniai, parodė savo kabinetą, klases, o tada mokiniai pasidalino į grupeles ir kartu su Atidim mokyklos mokiniais išskubėjo į klases, kur jų laukė veiklos su jiems paskirtais mokytojais. Vaikams buvo labai smagu ir įdomu – juk jie galėjo pamatyti, kad mokiniai Izraelyje yra tokie patys kaip ir jie. Smagiai pasibuvę ir užmezgę draugystę su šia mokykla, išvykome į kitą neįprastą vietą – aklųjų muziejų „Dialogas tamsoje“. Šis muziejus yra įsteigtas tam, kad būtų galima tirti aklųjų gyvenimą, perteikti tai, ką jaučia ir kaip gyvena tie, kurių akys mato tik tamsą. Mažomis grupelėmis, lydimi aklo gido, mes buvome vedžiojami po muziejaus kambarius, apgaubtus visiškos tamsos. Kambariuose sukurta tokia atmosfera, kuri leido pasijusti taip, lyg vaikštinėtume miesto gatvėmis, turguje, sėdėtume restorane ar plauktume laivu. Tai buvo dar viena gyvenimiška patirtis, leidusi pasijausti aklu žmogumi ir suprasti, kaip gyvena tie, kuriems likimas nepadovanojo šviesos. Vakare grįžome į viešbutį - baigėsi dar viena turininga diena... Pasirodo, klydome, nes mūsų laukė susitikimas su tuo metu Izraelyje viešinčiu garsiu Lietuvos atlikėju Andriumi Mamontovu. Visiems tai buvo didelė staigmena. Buvo įdomu bendrauti su Andriumi, jis mielai atsakė į mokinių klausimus, dalijosi savo patirtimi ir nuomone apie Izraelį bei noriai pozavo su mumis, jo gerbėjais iš Lietuvos.

 

Holokausto istorija

Trečioji diena man asmeniškai buvo sunkiausia. Vykome į Jad Vašem holokausto muziejų. Jad Vašem muziejus pastatytas ant Atminimo Kalno Izraelio sostinėje Jeruzalėje. Pagrindinis muziejaus tikslas – išsaugoti holokausto periodo žydų istoriją. Čia siekiama įamžinti kiekvieno iš šešių milijonų žuvusių žydų asmeninę istoriją. Sužinojome, kad muziejaus darbuotojai kaupia ir saugo archyvus ateinančioms kartoms, kuria bibliotekas, muziejus, įamžina Pasaulio Teisuolių atmintį. Vaikščiodami po muziejaus teritoriją ir radę užrašą Swienciany (Švenčionys), supratome, kad tai ir mūsų istorija. Stengėmės įsiklausyti į kiekvieną gidės žodį ir kartu išgyvenome tą siaubingą patirtį, kuri niekada negali būti pakartota! Buvo labai jautru ir emocionaliai sunku klausytis to laikmečio istorijų, matyti filmuotus vaizdus, žiūrėti nuotraukas, girdėti nužudytų vaikų vardus bei jausti slegiančias šaltas muziejaus sienas. Kiekvienam iš mūsų tai buvo istorijos pamoka, leidusi pakeliauti laiku ir iš dalies pajausti tą siaubą... Po keleto sunkių valandų muziejuje turėjome itin malonų ir šiltą susitikimą su puikiai lietuviškai kalbančiu 91 metų Jokūbu, kilusiu iš Telšių. Senolis žemaitiška tarme dalijosi savo prisiminimais apie vaikystę, apie holokaustą ir tolimesnį gyvenimą, net apie krepšinį. Vakare, apsigyvenę pačiame Jeruzalės centre, visai netoli įėjimo į senąją Jeruzalę, išėjome pasivaikščioti jaukiomis ir judriomis gatvėmis. Aplankėme ir Jeruzalės turgų, kuris, dar mums bevaikščiojant, tiesiog pavirto naktiniu klubu ir jaunimo linksmybių vieta. Buvo sunku patikėti, kad šios gatvelės tiesiog transformavosi.

 

Kristaus keliais

Ketvirtosios dienos rytas Jeruzalėje prasidėjo apsilankymu Užsienio reikalų ministerijoje. Vaikščiojome koridoriais kartu su Izraelio diplomatais ir atsakingais valdžios atstovais. Mokiniai turėjo tiek daug klausimų apie Lietuvos ir Izraelio politinius santykius, apie Izraelio gynybos politiką, apie santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir pan. Po oficialaus priėmimo džiaugėmės, kad pagaliau apsilankysime mums, katalikams, religiškai svarbiose Jeruzalės vietose. Buvo sunku patikėti, kad vaikščiojome dar Kristų menančiomis vietomis. Apsilankėme prie Raudų sienos, pamatėme Alyvų kalną, ėjome siauromis Kryžiaus kelio gatvelėmis, kuriose sužymėtos stotys, stabtelėdavome prie kiekvienos iš jų, galiausiai pasiekėme Kristaus Kapo bažnyčią, ant Patepimo Akmens, kur Jėzus buvo nukeltas nuo kryžiaus ir paguldytas, dėjome rankas ir meldėmės už mūsų artimuosius. Būčiau norėjusi čia likti ilgiau... Bet skubėjome į autobusą, juk vakare jau laukė nakvynė dykumose.

 

Švenčioniškių palikimas – migdolų giraitė

Vos po poros valandų miego prasidėjo penktoji diena. Visiškoje tamsoje 4 valandą ryto ėmėme kilti į Masados tvirtovę Negyvosios jūros pakrantės dykumoje. Erodas Didysis (37-4 pr. Kr.) pavertė ją beveik neprieinama vieta su ištaigiais rūmais. Po poros valandų varginančio kopimo į kalną buvome apdovanoti įstabiais vaizdais, atsiveriančiais nuo tvirtovės viršaus, o pamažu kylanti saulė sušildė ne tik kūnus, bet ir sielas. Kitas kelionės sustojimas buvo Negyvoji jūra. Nuostabi atgaiva išsitepus mineraliniu purvu paplūduriuoti druskingo vandens paviršiuje! Nuovargis išgaravo akimirksniu. Po maudynių Negyvojoje jūroje išvykome prie Galilėjos jūros, kur vėl vaikščiojome po religiškai svarbias vietas bei meldėmės bažnyčioje, kurioje Jėzus padaugino žuvį ir duoną. Pakeliui stabtelėjome labai gražioje vietoje, kur pasodinome migdolų giraitę - palikome dalelę savęs šioje svetingoje ir pasakiškai gražioje šalyje. Vakare mūsų laukė tradicinė Šabo (shabat) vakarienė kibuce. Nuostabu, kad paskutinė viešnagės Izraelyje naktis buvo suplanuota būtent čia. Mokiniai po vakarienės susitiko su vietinio jaunimo atstovais, išklausė jų pasakojimų apie gyvenimą kibuce, pasisupo hamakuose tarp palmių, prisirinko ant žemės pabirusių mandarinų ir jau ryte buvo pažadinti malonaus paukščių čirenimo.

Štai taip turiningai prabėgo šešios mūsų kelionės dienos šalyje, kur neapsakomai skanus maistas, puiki muzika, svarbi istorija, nuostabi gamta ir dosnūs, geri žmonės. Esame labai dėkingi Izraelio ambasadai Lietuvoje, kad įgyvendino šią didelę mūsų svajonę. Džiaugiamės, kad bendras projektas ir draugystė tęsiasi nuo 2015 metų, ir tikime, kad tarp šių dviejų šalių nutiestas tiltas kasmet tvirtės. Taip pat dėkojame Švenčionių rajono savivaldybės merui Rimantui Klipčiui už puikią dovaną – skrydžio bilietus.

Diana GALATILTIENĖ

Švenčionių Z.Žemaičio gimnazijos anglų kalbos mokytoja-ekspertė

 
Reklaminis skydelis