Mes turime 403 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4632
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14819
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90849
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Atsisveikinome su kunigu Genrik Juzef Blaževič

2018 m. kovo 17 d., šeštadienis Nr.20 (1744)

Rusų rašytojas Levas Tolstojus apie mirtį rašė: „Mirtis nuolatos stovi žmonių galvūgalyje, idant jie bet kada būtų pasirengę numirti, o rengdamiesi numirti, gyventi dorai.“ Kovo 13 dieną į amžinybę palydėjome kunigą Genrik Juzef Blaževič. Birželio mėnesį jam būtų sukakę 72-eji. Ne tiek ir daug, matyt, tokia buvo šio paprasto ir kuklaus žmogaus, kunigo lemtis. Ne kartą teko bendrauti su kunigu Genriku. Paskutinį kartą interviu su juo buvo prieš trejus metus. Kalbėjomės Švenčionių senelių globos namuose, jo kukliame kambarėlyje, kuriame nebuvo prabangių daiktų, tik keletas šventų paveikslų ir muzikos instrumentas. „Ką čia apie mane rašyti, gyvenau, meldžiausi, džiaugiuosi, kad galėjau įgyvendinti savo svajonę būti kunigu“, - tada prieš mūsų pokalbį kalbėjo kunigas Genrik Juzef Blaževič. Tai, kad jis buvo gerbiamas tiek tikinčiųjų, tiek kolegų kunigų, akivaizdžiai įrodo gausiai susirinkę į laidotuves žmonės.

Į paskutinę žemiškąją kelionę palydėti kunigo Genriko atvyko vyskupas Arūnas Poniškaitis ir vyskupas augziliaras Darius Trijonis, apie 40 kunigų. Vyskupas Darius Trijonis pamokslo metu prisiminė paskutinį susitikimą su kunigu Genrik Juzef Blaževič. Vykdami iš kunigo Černiausko laidotuvių Ignalinoje visi trys Vilniaus vyskupijos vyskupai užsuko aplankyti Švenčionių ligoninėje gulėjusio kunigo Genriko, bet jis jau buvo išvežtas į Santaros klinikas. Budintys medikai pasakė, kad kunigas Genrikas laukė, labai laukė atvykstančių vyskupų. Ir tada visi trys vyskupai nuvažiavo į klinikas.

- Palatoje jis gulėjo silpnas ir išsekęs. Pabandėme pakalbinti, atrodė, kad nėra sąmoningas. Tada vyskupas pirmą ir paskutinį kartą mane pristatė jam kaip naują vyskupo pagalbininką. Ir tada pamatėme, kaip kunigo Genriko skruostais pradėjo riedėti ašaros. Jo svajonė susitikti su vyskupais išsipildė. Tas jo susitikimo laukimas nebuvo veltui. Pasimeldę tyliai prie ligonio lovos, palinkėję stiprybės jo negalioje, kuri paliko vis mažiau vilčių dėl ateities. Jis po truputėlį tolo nuo mūsų, bet dar suspėjome jį susitikti, suteikti vyskupišką palaiminimą ir sustiprinti savo buvimu, savo malda. Mūsų gyvenimas Dievo akyse turi savo prasmę. Ir kiekviena data nėra tik skaičius, fiksuojantis metus, bet jie talpina savas istorijas, savus išgyvenimas, rūpesčius, džiaugsmus. Velionis buvo šio krašto žmogus. Mes nežinome, kiek žmonių patyrė Dievo malonę, kai jis pasilenkęs prie klausyklos langelio Dievo vardu suteikdavo malonę kiekvienam atgailaujančiam pradėti naują gyvenimą. Mes nežinome, kiek džiaugsmo išgyveno kiekvienas jo aplankytas ligonis. Mes nežinome, ką patirdavo, jausdavo žmonės, kai velionis skelbdavo Dievo žodį ir aiškindavo jį, o jei šalia tų datų dar pridėsime švytinčias iš džiaugsmo vaikų akis, kai jie priimdavo pirmąją Komuniją, jaunuolių džiaugsmą, kai jie priimdavo santuokos palaiminimą, ar tėvelių džiaugsmą, pakrikštijus vaiką... Velionio gyvenimo paveikslas taps pilnesnis ir tikresnis. Bet visko mes negalim žinoti, kaip ir nežinome, kiek ir ką išgyveno kunigas Genrikas, kai tekdavo keltis iš vienos parapijos į kitą. Reikia suprasti, kad kiekviena nauja vieta – tai naujas iššūkis, kuris sukelia ir nerimą, ir nežinomybę. Juk nelengvais sovietiniais laikais visko galėjo nutikti. Ir persekiojimo, ir nesupratimo. Bet mus paguodžia tai, kad yra tas, kuris viską supranta, jog yra tas, kuris mato mūsų pastangas ir viltis, tas, kuris išsklaido mūsų baimes ir nusiminimus – Dievas, kurio valioje yra mūsų dabartis ir ateitis. Jis geriausiai žino, ko mums reikia labiausiai, ir leidžia eiti keliu, kuris yra skiriamas.

Išklausius ir pakartojus šias vyskupo augziliaro Dariaus Trijonio pamokslo metu pasakytas mintis, supranti, kad daugiau ką nors rašyti nėra tikslinga, nes pasakyta beveik viskas, o kelias, kurį Viešpats buvo numatęs Genrik Juzef Blaževič, buvo kunigo kelias. Tegul ir nelengvas, bet jo kelias. Ir baigėsi jis ten, kur ir prasidėjo, - gimtajam krašte, gimtojoj parapijoj. Ir amžinojo poilsio jis atgulė Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas, kurioje aukojo primicines šv. Mišias, kurioje skelbė Dievo žodį, šventoriuje.

Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Medardas Čeponis nuoširdžiai padėkojo visiems – vyskupams, kunigams, parapijiečiams – palygėjusiems į amžinybę velionį kunigą Genrik Juzef Blaževič.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis