Mes turime 377 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3327
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19528
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95558
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Padavimas apie Švenčionis

2018 m. kovo 3 d., šeštadienis Nr.16 (1740)

Slaptingos kalvos juosia gilius slėnius, iš kurių upės, upeliai ir upokšniai, pradžią įgavę, pasirenka kryptį į Nemuną ar Dauguvą bėgti. Ten, tame slėnyje ir rymo senieji Švenčionys. Šis kraštas, kaip nė vienas kitas, pasižymi gamtine ir geografine įvairove. Atrodo, nelyg koks pasakiškas dailininkas kalvomis ir kalvelėmis, ežerais ir ežerėliais puošė atsidėjęs Švenčionių krašto žemę. Perėjęs skersai išilgai visas apylinkes, aplankęs čia rymančias kalvas ir kalveles, šventus akmenis, upes, ežerus ir šaltinius, pasijunti lyg vaikščiotum po pasakiškąjį Saulės sodą, apie kurį svajojo mūsų protėviai. Nei skambiomis dainomis, nei vingriais raštais neišsakomas pasididžiavimo protėviais jausmas užplūsta bevaikštant po šias vietas. Šis jausmas skatina gerbti ir branginti tai, ką mylėjo mūsų senoliai, domėtis tolimąja savo praeitimi ir ieškoti ryšio su ja, nes tauta be praeities – tai tarsi medis be šaknų, o žmonės nežinantys savo istorijos visada lieka vaikai.

Gaila, bet ne vienas mūsų pasitenkina kukliomis pirmosiomis žiniomis ir toliau nė nebando gilintis. Taip jau Apvaizdos sutverta, kad žmogus, numalšinęs troškulį, greitai nusisuka nuo giliųjų pažinimo versmių. O juk tik gerai pažinę savo gimtąją žemę ir jos paslaptis, žinodami ir suprasdami savo protėvių džiaugsmus ir vargus, saugodami, puoselėdami ir gindami tai, ką jie yra sukūrę, mes ir patys geriau suprasime ir savo praeitį. Taip gilus krašto pažinimas gali padėti ir mums sužinoti iš kur atsirado Švenčionių miestas, kuriuo didžiuojasi čia gimę ir augę žmonės.

 

* * *

 

Senas ir slaptingas Švenčionių miestas: iš tolo jo veik nematyti ir tik visai arti privažiavęs netikėtai pamatai jį žemai po kojomis išsidriekusį, užimantį kone visą didelį ir gilų senąjį Kūnos slėnį. Pažvelgus nuo aukštumos, atrodo, nelyg didžiulis ežeras kadaise, gilioje senovėje, čia būtų tyvuliavęs ir vėliau prasmegęs. Dabar šiame slėnyje tankiai žmonių gyvenama, o jo gale pradžią įgauna nedidelė, bet labai veržli Kūnos upė. Plukdydama savo tyrą vandenį į Nemuną, ji pasakoja šio krašto žmonių kovų už laisvę istorijas ir vis bėga skuba, lyg norėdama nuo kažko pabėgti, pasislėpti – net savo vardą, išsiveržusi iš Švenčionis saugančių kalnų apsupties, pakeičia į Merą. Truputį šiauriau Švenčionių, prasideda kitas nepaprastas slėnys, kuris tęsiasi daugelį kilometrų. Iš giliame šio slėnio duburyje raibuliuojančio Bėlio ežero, savo kelią į Dauguvą pradeda kita nuostabi – Sirvėtos upė. Tekėdama per tankius miškus, iki pasiekdama plačius Dauguvos vandenis, ji prabėga pro daugybę ežerėlių, todėl visas tas slėnis atrodo tarsi nuostabus ežerų vėrinys ant jos suvertas. O ji vis nenuilstamai čiurlena, pasakodama slaptingas istorijas ir, lyg vilioklė mergelė, su kiekvienu ežerėliu vis keičia savo vardą: Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta...

Bet ne visada šis kraštas toks buvo. Toje žemėje, kur dabar Nalšios žemė plyti, senais, labai senais laikais tik neįžengiamos paslaptingos, tankios, tamsios ir gąstingos sengirės stūksojo, todėl atrodė tarsi nežinomas pasaulio kraštas čia būtų. Nė vieno miesto šiame krašte tais laikais nebuvo ir tik retsykiais tarp girių išmėtytos trobelės matėsi, o slėnyje, kur dabar Švenčionys įsikūrę, didžiulis mėlynas ežeras tyvuliavo. Mat, kai šią žemę kaustę ledai tirpo, jų tirpsmo vanduo tame slėnyje susilaikė, o slėnį supusios kalvos neleido jam niekur išbėgti. Bet vanduo šiame ežere toks šaltas buvo, kad prie jo niekas apsigyventi neskubėjo. Tik gerokai atokiau nuo ežero jau buvo įsikūrę nedideli Bogutiškės, Ragaučinos, Akmenynės, Želabų, Kurpių ir kiti kaimeliai.

Amžiais taip buvo ir gal toliau taip būtų buvę, bet vieną kartą atkeliavo į šį kraštą mūsų gentainiai iš kito žemės krašto. Tai buvo narsūs žmonės, o kaimynai juos varuliais ar tiesiog vyčiais vadino, nes nebuvo priešo, kurio jie neišvytų, neišvarytų iš savo žemės. Varinis Lietavaro šalmas vaivorykšte tviskėdavo saulėje, kai jis į mūšį išjodavo, o ypatingos tvirtybės jam teikė jo variniai šarvai, kurie buvo prigludę prie jo tarsi nulieti. Dėl tų šarvų kaimynai jam net Lietavaro vardą davė, o visus jo gentainius dar varingiais vadino. Tačiau vieną kartą užplūdo jų šalį tokie plėšikaujančių grobikų pulkai, kad net varuliai varingiai nebegalėjo tesėti.

– Pasigailėtini tie, kurie dėl sotaus kąsnio nebrangina nei savo laisvės, nei savo žmogiškojo orumo ir laimingi tie, kurie praradę turtą, ryžtasi iš naujo savo laimės ieškoti, – tarė tuomet Lietavaras ir išvedė savo gentainius per giriomis apaugusias žemes ton pusėn, kur saulė tekėjo.

Keliavo varuliai varingiai tol, kol priėjo patį žemės kraštą, kol didžiulis šaltas ežeras, giliame slėnyje tarp aukštų kalvų išsiliejęs, kelią pastojo. Dėl ežero didumo net kitas jo krantas tolumoje vos bebuvo matyti, o aplink, tarp pakrantėje stūksančių atšiaurių plikų kalvų, niekas negyveno. Tik vėjai tarp tų kalvų nuolat švilpavo, nes už tų kalnų, kur kalvos, palengva žemėdamos, į gūdžius miškus paneria, viešpatavo požemių valdovas Vėlinis. Tai į šią atkampią vietą ir rinkdavosi stūgaudamos vėlės tų, kurie numirdavo žemėje laimės neradę, todėl ir šią vietą žmonės Vėline vadino. Tai dėl jų čia nuolat vėjai tokie siautėjo, o ypač sustiprėdavo per Vėlines, kuomet visos vėlės čia susirinkdavo žiemos praleisti. Bet gerasis Vėlinis visas nelaimingas vėles ramindavo ir priglausdavo į savo valdas, kad šioms nereikėtų šalti ir po pasaulį be vietos klajoti. Pavasarį, kai šiltas Vėlykis papūsdavo, jos vėl po laukus plačius pasklisdavo ir tik retsykiais čia beužsukdavo.

 

* * *

 

Subangavo suvilnijo ežeras ir kai varuliai varingiai prie jo prijojo ir didžiulis vėjas pakilo, nes nemėgo Vėlinis prašalaičių. Bet varuliai varingiai buvo tauta, nebijojusi mirties ir nežinojusi nebūties, o mirusiųjų vėlės buvo jų gyvenimo dalis. Jie tikėjo, kad žmogaus siela nemari, todėl didžiausia jų šventenybė buvo vėliava, apie kurią, kaip jie tikėjo, mūšyje burdavosi ne tik kariai, bet ir žuvusiųjų vėlės, padėdavusios gyviesiems kovoti. Todėl Lietavaras nepabūgo siautėjančių vėjų ir, nebodamas žvarbaus vėjo, pakilo ant didžiausio šiame krašte kalno.

Apsižvalgęs nuo jo, pamatė Lietavaras, kad ne visiems atgrasus buvo šis kraštas. Nuo kalno matėsi tolumoje kitas ežero krantas su neaprėpiamomis žalumomis, kurių viduryje nuostabus sodas augo. Tai tame nuošaliame krašte, gražiame sode gyveno visas gamtos jėgas valdžiusi Vėjų Motina ir keturi jos sūnūs: Rytis, Pietys, Vakaris ir Šiaurys. Kai papūsdavo amžinai linksmas ir žaismingas Rytis, sužaliuodavo medžiai, sužydėdavo gėlės, atskrisdavo paukščiai ir paukšteliai. Pietys, buvo šilumos, gyvybės ir derliaus nešėjas. Kai jis papūsdavo, vasaros karščiai užeidavo ir derlių subrandindavo. Vakaris buvo amžinai liūdnas, verkiantis ir savo ašaromis žemę laistantis, todėl jam papūtus, gėlės nužydėdavo, medžių lapai pagelsdavo ir nukrisdavo. Šiaurys, žmonių dar Žiemiu, Auštriniu ar Audeniu vadinamas buvo pats stipriausias ir daugiausia žinantis, bet labai jau piktas. Kai jis pasisukdavo, imdavo gelsti ir kristi žemėn lapai, o visa gamta užmigdavo ilgam miegui. Tačiau, nežiūrint didelės galios, Vėjų Motina buvo labai gera ir pati visus darbus nudirbdavo: verpė, skalbė, sodino daržą, siuvo, raikė duoną. Už tai žmonės ją labai gerbė ir iš tolimiausių kraštų traukė pas ją patarimo klausti ar pagalbos prašyti.

Lietavaras dairėsi toliau ir, pažvelgęs į tą pusę, kur dienovidžio metu saulė trumpam stabtelia, pamatė ežero pakrantėje vešlius ąžuolynus. Čia ošė tokios tankios girios, kad tik labai ištroškę laukiniai žvėrys ir žvėreliai ar seni išminčiai takelius prie vandens galėdavę tesurasti. O pačiame ežero pakraštyje, kur dabar Perkūno kalnas savo galvą virš apylinkių kelia, iš vandens kyšojo status kalnas ant kurio išdidžiai savo garbanotą galvą virš kitų medžių iškėlęs, augo galingas ąžuolas. Pamatęs šį medį, Lietavaras suprato, kad tai Gyvybės medžio esama ir būtent toje vietoje žemės gelmių jėgos su dangaus jėgomis ryšį suranda. Tada ir tarė jie savo žmonėms:

– Nors ir atšiaurus šis kraštas, bet mielas širdžiai, o jei širdžiai miela, tai bus ir akiai dailu. Tai palaiminta žemė – ją dievai saugo ir niekada jokio priešo koja į ją neįžengs.

Paklausė žmonės Lietavaro ir toje ežero pusėje, kur į dangų šovė statūs kalnai, nelyg pačių dievų paruošti pilims statyti, jie pilį pastatė ir kurią Švintėnų vardu pavadino. Mat, šią pilį, ant aukšto kalno stovinčią, pačią pirmąją tekančios saulės spinduliai nutvieksdavo. Po to Lietavaro žmonės į ežero salą didžiulį akmenį atplukdė, ant kalno po ąžuolu atsiritino ir svarbiausią šiame krašte – Perkūno šventyklą įrengė, o Kūna, vyresnioji Lietavaro duktė, nusprendė čia pasilikti ir dienas naktis padėti žyniams šventąją ugnį prižiūrėti.

– Ar neklysti, dukrele? – dar paklausė jos tėvas prieš nujodamas.

– Pražysdama gėlė neklausia, ar verta, – teatsakė jam Kūna ir nuėjo prie ugniakuro...

Tuo tarpu kitame ežero gale, dar gilesniame slėnyje, jau tuo metu gražios girios žaliavo, jų tankynėse augo įvairiausi medžiai ir krūmai, visokiausi augalai ir augalėliai. Čia nepailsdami lakstė žvėrys ir žvėreliai, skraidė paukščiai ir paukšteliai, vandenyse pliuškenosi žuvys ir žuvelės. O kokia nuostabi darna tvyrojo šiose giriose! Visi jų gyventojai, neišskiriant nė menkiausio gyvio ar augalėlio, turėjo savo vietą. Jie visi buvo lygūs ir lygiateisiai gyventojai, nes Vėjų Motina visus mokė mylėti vienas kitą.

– Meilė – tai ne tik tai, ką gali paliesti ir rankomis apkabinti, ne tik tai, ką matai. Meilė – tai mes patys ir visas mūsų gyvenimas, – taip mokė Vėjų Motina.

Pamatęs tokią darną tvyrant, paskelbė valdovas šias girias šventomis, o kiekvienai šeimai, kiekvienai giminei po atskirą gojelį paskyrė. Sau jis irgi pasiliko patį nuošaliausią, patį mažiausią kampelį, kuri labai pamėgo jaunėlė jo dukrelė Sirvėta. Mergelė šią giraitę labiau nei savo rūtų darželį puoselėjo ir čia dienų dienas praleisdavo. O dienos metu ji čia niekad nebuvo viena, nes žmonės savo gojeliuose židinius ugniai įkurti ir aukoms atnašauti įsirengė, todėl čia nuolat kas nors ateidavo. Vieni ateidavo šeimos švenčių švęsti, kiti aukų atnašauti – net uogautojai ir grybautojai, pirmą uogą nuskynę ar pirmą grybą suradę, ateidavo į savo gojelį dievams už jų dovanas padėkoti. O koks šurmulys čia kildavo per didžiąsias šventes, kai susirinkdavo kone visi krašto žmonės. Ypač pagarsėjo iškilmingumu Lygiadienių, seniau Lygumais vadintų, šventės, tai nuo to šios apylinkės ir iki šių dienų Lygumais vadinamos.

 

* * *

 

Suklestėjo šis kraštas Lietavarui apsigyvenus, nes tai buvo labai patogi vieta gyventi. Kadangi tais laikais miškai visur plytėjo ir vandeniu buvo patogiausia susisiekti, todėl ir per šį ežerą nuo ankstyvo pavasario iki pat vėlyvo rudens pirklių vilkstinės keliaudavo. Didžiuliai laivai tyro gintaro ir brangiųjų kailių, kvapaus vaško ir saldaus medaus, ir kitokių lobių prikrauti iš čia išplaukdavo, o atgal geležies ir druskos, ginklų ir gražiausių papuošalų prikrauti grįždavo. Tik žiemos metu, kai upės užšaldavo ir pirklių vilkstinės sustodavo, gyvenimas trumpam aprimdavo. Tuo metu tik patys stipriausi vyrai išdrįsdavo į sniego pilnus miškus išeiti ir per dienas medžioklės ragą skardenti. Vakarais medžiokliai į pilį pas valdovą sujodavo, kur visi to krašto žmonės jau jų laukdavo židinį kūrendami. Ilgais žiemos vakarais jie šiltoje pilyje medžioklės laimikius dalindavosi, o po to senoliai iki išnaktų sakmes sekdavo, jaunimas dainas dainuodavo. Šitaip palaikydami vieni kitus visi naujos vasaros laukdavo. Taip būdavo per žiemą, bet vos tik atšildavo ir pirmosios gėlelės žemę papuošdavo, o vandenimis pirklių vilkstinės pajudėdavo, vėl pabirdavo pasipildavo gentainiai po girias žaliąsias ir lankas plačiąsias, nes ši tauta tik gamtoje matė savo gyvenimą.

Tačiau pabodo dievams pernelyg didelis rūpinimasis jais, pradėjo nebepatikti ramybę drumstusi pernelyg artima žmonių kaimynystė ir Vėjų Motinai, kuri šiaip jau labai gera ir kantri buvo.
– Nelengva be meilės, bet neduok Dieve, kai jos per daug, – pasakė ji ir vieną naktį išsikėlė su savo sūnumis nežinia kurian kraštan.

Nepatiko ir Vėliniui, kad atvykėliai jo valdose ėmė šeimininkauti. Bet šis nesiruošė niekur iš savo valdų trauktis, o nusprendė giliai po žeme Lietavaro pilį paslėpti. Ir sudrebėjo subildėjo žemė po tuo kalnu vieną naktį ir pilis pradėjo grimzti, o ežero vandenys ėmė iš krantų lietis nuo to trenksmo. Pamatęs tai valdovas suprato, kad dievų valiai nepasipriešins ir, sustojęs prieš gentainius, paliepė jiems nedelsiant žirgus balnoti. Daug matę ir patyrę varuliai varingiai nelaukė paskutiniosios. Surinko, susikrovė mantą, kiek kas galėjo panešti, ir vėl patraukė paskui valdovą toliau. Pasakojama, kad grimztančią Švintos pilį palikęs, Lietavaras tose apylinkėse, kur dabar Utenos miestas šurmuliuoja, apsistojo ir ten naują pilį pasistatė. Esą, taip jis dar vienam Lietuvos miestui pradžią davė, o visa šalis nuo tada jo vardu pradėta vadinti...

Tik dukrelės nenorėjo tėvo žodžio klausyti ir palikti pamiltųjų vietų. Norėjo visam gyvenimui jos čia pasilikti, bet gentainių apleista pilis vis grimzdo skradžiai žemę. Nesudrebėjo Kūna, vyresnioji valdovo dukra, net ir tuomet, kai pažvelgusi į mėnesienos apšviestą ežerą išvydo, kad bangos jau siekia šventyklą ir tuoj tuoj užlies šventąją ugnį... Matydama vis labiau šėlstančias ežero bangų keteras, ji stengėsi dar išgelbėti šventąją ugnelę, idant prie jos rastų nusiraminimą. Tik nebuvo lemta jos norui išsipildyti. Kol mergelė, įveikdama nakties tamsą, mėgino įpūsti ugnelę, didžiulio ežero vandenys visiškai įsišėlo, o baltos bangų keteros prasigraužė pro ežerą supusius kalnus ir, tarsi iš nelaisvės ištrūkusios, išsiliejo į didelę upę. Nutekėjo nuvingiavo šniokšdami ir viską nuplaudami to didelio ežero vandenys pietų šalin. Nuplovė vandenys ir Perkūno šventyklą, o paskutinės bangos ketera nusinešė su savimi ir mergelę Kūną. Bet nežuvo ji – sidabrine žuvele pavirto ir kartu su baltomis ežero vilnimis nuplaukė pas tėvelį Nemuną, o salos vietoje liko tik tuščias Perkūno kalnas rymoti.

Jaunėlė Sirvėta taip pat nenorėjo iš čia išeiti, bet išsigando vykstančių baisybių ir puolė bėgti iš grimztančios pilies į savo mėgstamą gojelį Lygumų šventgirėje. Tik pamiršo vargšelė, kad niekam nevalia čia nakties metu eiti. Pamiršo ji, kad saulei nusileidus, kai žmonės namuose užsisklendžia, čia renkasi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės ir kitos paslaptingos dvasios, ir savo puotas kelia. Jų garsūs riksmai ir nežemiškas juokas susiliejo su tolumoje smengančios į žemę pilies bildesiu ir dar labiau gąsdino Sirvėtą. Iš baimės ir nevilties mergelė bėgo vis tolyn ir tolyn. Jos kojos jau buvo visos kruvinos nuo žaizdų, plaukai išdraikyti vėjo, o troškulys graužė gomurį, bet mergelė, tik retsykiais sustodama pailsėti, vis bėgo ir bėgo. Sukaupusi paskutines jėgas, ji šokinėjo nuo kelmo ant kelmo, brido per pelkes ir krūmus ir veržėsi tolyn, nes grįžti jau nebeturėjo kur...

– O dievai... – suvaitojo mergelė, kai paskutinės jėgos ėmė sekti ir sustojusi jau norėjo pravirkti, bet tuo metu jau pradėjo aušti ir viskas nutilo nurimo, o patekėjusi Saulutė pamatė suvargusią mergelę. Pagailo jai vargšelės ir ji taip plačiai nusišypsojo, kad sužaliavo sužydėjo visi laukai, kalnai ir kalneliai aplinkui – visa Nalšios žemė. Sirvėta palengva nurimo ir, atsigręžusi atgal, savo akimis pamatė didį stebuklą įvykus: visas kelias, kuriuo ji per naktį bėgo skubėjo, dabar gražuole upe buvo pavirtęs, o tose vietose, kur naktį pailsėti sustodavusi, ežerai ežerėliai išsilieję raibuliavo. Jai besistebint, vanduo ėmė kilti ir toje vietoje, kur ji stovėjo. Nespėjo Sirvėta nė atsitokėti, kaip vanduo pasiekė jos kojas, o išsiliejusio ežero bangos apsikabino ir nusinešė ją tolyn. Bet nenuskendo mergelė Sirvėta, o sidabrine žuvele pavirtusi, nuplaukė ji pas motulę Dauguvą...

* * *

Slinko bėgo metai po metų ir ilgainiui šis kraštas tapo visiškai nebeatpažįstamas. Visų apleista Vėlynė medžiais apaugo ir Velnyne pradėta vadinti. Bet seni žmonės ir dabar tebepasakoja, kad po tuo kalnu yra pilis prasmegusi. Kada ji ten stovėjusi ir kodėl prasmegusi, niekas nebežino, bet kas netiki, kad ji ten buvusi, tenueina dvyliktą valandą nakties prie to kalno ir, priglaudę prie jo ausį, apačioje išgirs didelį triukšmą. Tuo tarpu nusekusio ežero slėnys išdžiūvo ir gražia pieva sužaliavo. Iš visų pusių kalnų supama ši vieta tapo žmonėms tarsi didžiule užuovėja. Todėl į slėnį ėmė keltis ir čia kurtis gyventi daugiau žmonių. Taip čia išaugo naujas didelis miestas, nuo kadaise nugrimzdusios Švintos pilies vardo, Švintėnų vardu pradėtas vadinti. Vėliau daug kartų keitėsi mūsų žemės valdovai, ne kartą keitėsi ir miestų vardai, kol Švintėnų miestas įgavo dabartinį Švenčionių vardą. Tik Lietavaro dukrelių vardų laikas nepakeitė. Amžiams Kūna ir Sirvėta žmonių atmintyje tokios pat tyros išliko ir šiandien į skirtingas puses plaukiančiomis sidabrinėmis žuvelėmis Švenčionių miesto herbe tviska.

Šarūnas LAUŽADIS

 

 
Reklaminis skydelis