Šventės ateina ir praeina, bet lieka patirti įspūdžiai. Tiesa, dalis jų laiko bėgsme nublanksta arba visiškai išnyksta iš atminties, bet visada ilgam išlieka patys įsimintiniausi. Išliks atmintyje ne tik man, bet ir visiems, kurie dalyvavo, koncertas „Gloria Lietuvai“ Operos ir baleto teatre, skirtas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Žodžiais sunku ir, matyt, neįmanoma nusakyti to jausmo, kurį patiri klausydamas trijų chorų ir trijų orkestrų atliekamo kūrinio didingumo. Tokiomis akimirkomis supranti, pajunti, kokie dideli esame mes...

Tie šimtas metų, praėjusių nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, kai buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas, - tik dalelytė Lietuvos istorijos. Dabar istorikai vis drąsiau ima kalbėti, kad Lietuvos valstybės pradžia yra net ne 1253, kai buvo karūnuotas Mindaugas, beje, už karūną vokiečiams Žemaitiją atidavęs, o kur kas anksčiau, kai Lietuvos kunigaikščiai su savo kariais ne tik kryžiuočių ir kalavijuočių antpuolius atremdavo, bet ir patys bandė svetimas teritorijas užkariauti, gal tai buvo kažkur apie dvyliktą amžių ar dar anksčiau...

Koncerto metu nepakartojamą įspūdį paliko varpų skambesys. Smagu buvo žinoti, kad į tą fantastišką varpų chorą, o projekto „Gloria Lietuvai“ metu buvo įrašyta 74 Lietuvos bažnyčių, varpinių ir koplyčių varpų skambėjimas, įsiliejo ir dviejų mūsų rajono bažnyčių – Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo – varpai.

Varpas lietuvio ir Lietuvos gyvenime ilgus šimtmečius vaidino, o gal ir dabar vaidina svarbų vaidmenį. Kažkada varpų skambesys pranešdavo apie priešų puolimą, skambėdavo varpai ir džiugesnių progų metu, ir, žinoma, kviesdavo žmones melstis. Varpai Vasario 16-ąją skambėjo visoje šalyje, o jų skambėjimas koncerto „Gloria Lietuvai“ metu muzikos kūriniams suteikė didingumo. Jungtiniam chorui ir orkestrui dirigavo visas Lietuvos dirigentų žiedas: Juozas Domarkas, Mirga Gražinytė, Robertas Šervenikas, Gintaras Rinkevičius, Vytautas Miškinis, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas. Kai nuskambėjo paskutinis akordas, galvoje sukosi viena mintis – kodėl taip greitai baigėsi koncertas? Iš tiesų tai buvo didinga muzikos šventė, skirta Lietuvai, jos mažam ir taip pat dideliam jubiliejui.

Susirinkusius į Operos ir baleto teatrą, taip pat ir visą Lietuvą pasveikino Jos Ekscelencija Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Norėčiau pacituoti jos išsakytas mintis: „Šiandien švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Švenčia visa Lietuva kartu su mūsų draugais Europoje ir pasaulyje, su mūsų tautiečiais kitose šalyje.

Iškilmingas šventinis koncertas valstybės jubiliejų vainikuoja skambesiu, kuriame girdime savo tūkstantmetės istorijos aidą, nešantį mus per laiką ir erdvę į šią nepaprastą dieną.

Muzika nuolat lydėjo Lietuvos žmones, būrė ir vienijo, telkė ir įkvėpė didžiausiems žygiams ir darbams, vertiems mūsų pasididžiavimo.

Pajuskime ir išgirkime visa tai šiandien, klausydami šiai ypatingai progai sukurtų kūrinių. Tegul šimto varpų balsai audžia ir gaudžia „Gloria Lietuvai“ – šlovę Lietuvai ir jos žmonėms.

Sveikinu visus su šimtuoju atkurtos Lietuvos valstybės gimtadieniu!“

Prieš koncertą ir po jo buvo galima sutikti nemažai garbių svečių. Eidami į koncertų salę sutikome Prezidentą Valdą Adamkų, kuris mielai pasisveikino. Žinoma, jei ne Gražinos Jarmalytės drąsus kreipimasis į praeinantį Prezidentą Valdą Adamkų, gal jis ir būtų praėjęs. Juk žmonių, atvykusių į koncertą, buvo keli šimtai, bet akimirka ir dėmesys, kurį skyrė gerb. Valdas Adamkus grupelei švenčioniškių, paliko šiltus prisiminimus, kaip, beje, ir po koncerto įvykęs trumpas susitikimas su Jos Ekscelencija Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite.

Žinoma, bent jau aš su žmona į šį koncertą nebūčiau patekęs jei ne Petras Telyčėnas, kuris sugebėjo gauti kelis bilietus Švenčionių trečiojo amžiaus universitetui, o taip pat ir man. Kultūros šviesuliai Angelė ir Petras Telyčėnai ir sugrįžę gyventi į Vilnių nepamiršta tų, su kuriais bendravo čia, Švenčionyse. Ech, būtų tokių žmonių daugiau... Bet jų vienetai.

Kaip ten bebūtų, bet tikroji šventės dvasia labiausiai jaučiama didmiesčiuose, ypač sostinėje Vilniuje. Gedimino prospektas – sausakimšas žmonių. Čia ir šeimos su vaikais, ir nemažai vyresnio amžiaus vaikų, jaunimo. Prie laužų, o jų Gedimino prospekte buvo uždegtas visas šimtas, žmonės šoko, dainavo, grojo, jautėsi tikra šventė, o ir Vilnius, kaip ir pridera, buvo šventiškai pasipuošęs. Trys Lietuvos vėliavos spalvos buvo visur, todėl gerokai liūdna pasidarė, kai grįždamas atgal pravažiavau visus tris rajono miestus – jokių šventės akcentų. Kiti rajonai be didelių išlaidų bent jau gatves papuošė vėliavėlėmis, o Švenčionių rajono miestai prasmingą Lietuvos šventę pasitiko visai nešventiškai. Prieš kokį kermošių ar kitą vietinės reikšmės šventę bent plakatus iškabina, o čia – nieko... Liūdna rašyti tokius žodžius apie rajoną, kuriame gyveni, dirbi, kuri, bet kartais negali to nepadaryti. Juk bent jau per Švenčionis per dieną pravažiuoja tūkstančiai automobilių, o juose kalis kartus daugiau žmonių, ir kokį įspūdį jiems paliks niūrokas Švenčionių vaizdelis?..

Šventės baigėsi, bet gražiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirti renginiai vyks ištisus metus, tad dar yra laiko ir bent šį bei tą pakeisti į gera ir mūsų rajone.

Algis JAKŠTAS