Mus, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų kraštus, laiko provincija... Esam „pakraščio“ žmonės. Tad į ką orientuotis mums, į ką įsikibti šiame klaidžiame laike, kai mumis turbūt nelabai kas tiki. Nelabai tiki, kad čia gali būti kas gero. Tad turime tikėti savimi patys. Ypač, kai kraštą puošia tokie ypatingi pavadinimai „Švenčionėliai“ ir „Švenčionys“.

Palikime tas visas depresuotas būsenas ir tuos nesibaigiančius priekaištus politikams. Nuo kasdienio apmaudo ir nuolatinių pasipiktinimo būsenų krinka sveikata. Ko gero esminė klaida buvo ta, kad visos gyvenimo viltys ilgą laiką buvo sudėtos į politikus ir verslininkus. Pradėkime nuo to, kad pavadinimas Švenčionys yra ne tik estetiškai labai gražus, bet jame slypi fundamentalus gyvenimo orientyras. Žodis „šventas“, išvertus į modernesnę sampratą, reiškia absoliutą. Šiandien mes gyvename posttarybinėje tikrovėje, kuri kaip civilizacija buvo pastatyta ant gamtos mokslų fundamento. Galbūt tie gamtos dėsniai buvo suabsoliutinti; dėka jų pastatyti galingi fabrikai, elektrinės... Visgi, gamtamokslis nėra absoliuti tiesa. Šiandien prirašyta tonos raštų, kodėl sužlugo Tarybų Sąjunga. Dažniausia apeliuojama į „totalitarizmo neteisingumą“. Bet jeigu bent kas nori žinoti tiesą ir dvasines priežastis, tai pagrindinė TSRS irimo priežastis buvo balanso praradimas. Pavadinkim tai disbalansu tarp mokslo ir meno. Vadinamasis „Apšvietos amžius“ prasidėjo 18 amžiaus Europoje. Racionalizmo amžius. Jis atnešė milžinišką technikos šuolį. Galiausiai kaip aukščiausia to išraiška gimė ištisa tarybinė valstybė, pastatyta ant „mokslinio materializmo“. Deja, neįmanoma viso, kas egzistuoja, suvesti į racionalų matematinį apskaičiavimą. Medicinai mokslo statuso nepripažįsta fizika, nes žmoguje vykstančių kompleksinių procesų neįmanoma aprašyti matematiniais fizikos metodais. Gyvybė yra daugiau nei sausos formulės! Tokiu būdu, 20 amžiaus pabaigoje ėmė rimtai svyruoti struktūros, kurios buvo pastatytos ant kraštutinai racionalistinio „apšvietos“ pagrindo. Tuo tarpu, jeigu žmonija vadovautųsi žodžiu „šventas“, tokiu atveju kažką statant tektų ieškoti mokslo ir meno vienybės, kai mokslas ir menas vienas kitam sako „ačiū, kad esi“.

Atsimenu 1986 metų atmosferą. Černobylio įvykiai. Tais metais jau buvau susipažinęs su Stepanu, kuris iš varinės skardos ypatingai grakščiai raižė reljefiškus paveikslus. Jis tada man įkūnijo to laiko dvasią, kai epochos svarstyklės krypo į meno pusę. Stepanas traukė ne tik talentingais gebėjimais, bet jis dar ir sportavo. Kai labai proporcingo, atletiško kūno žmogus paimdavo instrumentą, kai labai tiksliais, energija pertekusiais judesiais formuodavo atvaizdą... nuo jo sklido tobulai išreikštos harmonijos jausmas. Tuo metu nuo jo sklido tokia stipri energija, kūrybinė energija, kad tai paliko man didelį klaustuką – kas tai per fenomenas? Kaip tai iš viso gali būti?! Nufotografavau vieną iš jo vadinamų „čekankių“, mėgindamas meninės fotografijos dėka priartėti prie tos jo meno paslapties, sugretindamas dirbinį, kaip tada įsivaizdavau, su mūzos fotografija. Tai ką vėliau supratau, yra visuomeniškai reikšminga. Taigi mes gyvename laike, kai menas praradęs pirmapradį savo didingumą ir misiją. Stepanas pasirodė išimtis. Jo harmoningo kūno susišaukimas su jo galinga vaizduote nukreipia mus į Antikos laikus, kai posakis „sveikame kūne – sveika siela“ buvo gyvenimo norma ir realybė. Mes prieiname prie šių dienų didžiausios problemos. Problemos, kai dauguma žmonių stokoja energijos. Elementarios gyvybinės energijos. Antikos laikų žmogus save suvokė esantį darnoje su kosmosu. Tam santykiui pavadinti jis naudojo žodį „harmonija“. Lietuviškai – darna tarp kosmoso ritmų ir žmogaus kūno ritmų. Atkreipkite dėmesį, liga antikos žmogui buvo „tos harmonijos sutrikdymas“, na, nukrypimas nuo darnos, disonansas. Antikos gydytojas Hipokratas ligą laikė „grožį bjaurojančia nedarna, kurią pašalinti yra gydytojo uždavinys“. Tad Hipokratas laikė mediciną menu. Mes, šiuolaikiniai žmonės, net nebejaučiame tos svarbos, kurią kosmosui teikė senosios civilizacijos. O be reikalo.

Graikų kalboje žodis „kosmos“ reiškia „puošmena, tvarka“. Nuo to kilęs žodis „kosmetika“ – „puošimo menas“. Viskas paaiškėja į šiuolaikinę kalbą išvertus maldą „Tėve mūsų“,(Mato 6,9). „Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“. Reikia suprasti, kad dangus antikos laikų žmogui buvo žvaigždynų grožis ir įstabi tvarka. Kadangi žemėje visad buvo daug chaoso ir netvarkos, tai Jėzaus žodžiai „prisiartino dangaus karalystė“ (Mato 4,17) to meto žmonėms reiškė dangaus tvarkos priartėjimą ir žemiškosios betvarkės suvaldymą. Kalba eina apie projekciją. Mano tėvas inžinierius vykdė melioracijos objektus. Nuo vaikystės ant stalo matydavau tuos projektus, o vėliau stebėjau, kaip pagal juos laukuose keičiamas žemės reljefas. Jeigu projektas teisingas, objektas bus gerai sutvarkytas. Faktiškai Jėzus rodė į „projektą danguje“. Žmonės jau buvo pastebėję tvarkingai dangaus skliaute besisukančius žvaigždynus. Taipogi matė tvarką kosmoso kūnų valdomuose metų laikuose. Vadinasi, dangaus tvarka, projektuojama į žemę, galėjo sutvarkyti žemiškus reikalus. Jėzaus malda prasideda žodžiais „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Nurodymas, kad yra konkretus tos dangiškos tvarkos Šeimininkas, kad tvarka ne pati iš savęs. „Teesie šventas Tavo vardas“. Štai kur mes vėl susitinkame su šventumo sąvoka. Galima numanyti, kad „šventas“ reiškia „pastovus“, kaip dangaus tvarka. Patikimas, garantuojantis stabilumą; gyvenimo ir veiklos rezultatų.

Grįžkime į mūsų realybę. Šiandien dangaus harmonijos ritmus į kasdienį mūsų gyvenimą galėtų atnešti tie asmenys, kurie gyvena savo širdimis arti su gamta. Tokių yra. Ne veltui kraštas nešioja vardą, kilusį iš garbingo žodžio „šventumas“. Galbūt būtent su šiuo vardu susijusi gausa kūrybingų krašto žmonių, likimo duotų Rytų Lietuvai. Tai žmonės šiek tiek „ne iš šio pasaulio“. Tai jie „nuleidžia į žemę“ kosmoso žvaigždžių šviesą, tapę gamtiškosios harmonijos atspindėtojais. Bet kaip pradžioje ir rašiau, visuomenė sudėjo savo viltis ne į tokius žmones. Viltys buvo sudėtos į verslininkus ir politikus. Į grubią jėgą ir pinigų valdžią. Taip taip, rezultatai, kuriuos matome – tai rezultatai vylimosi dangiškos šviesos širdyse nenešiojančiais asmenimis!!! Ne ten sudėti prasminiai akcentai. Ne ten sutelktas širdžių dėmesys. Gyvename gan sudėtingu laikotarpiu, kai pasaulis pereidinėja iš suabsoliutinto racionalizmo į kitą būvį. Naujo pasaulio kontūrų dar beveik nesimato, tvyro nekonkretumas, nežinia, baugštumas, ir šalia viso to – triumfuojantis įžūlumas. Nuklydimas į visišką iracionalumą, į meno suabsoliutinimą yra kitas kraštutinumas, ne mažiau pavojingas. Nes pasiduodama į okultizmą, į magiją, burtininkavimą. Iš šiandieninio meno tik vieną procentą galimas vadinti sveiku ir statydinančiu. Ne daugiau. Būtent provincijos kūrėjai dar išlaikę meno švarą, ir viliuosi, truputėlį vertybinio šventumo. Arti su gamta gyvenančiojo širdis yra kitokia. Tik tokie žmonės gali atnešti į civilizaciją harmoningas gyvenimo projekcijas. Tik tokie. Politikai pilni konkurencijos, vidinių intrigų, destruktyvaus pykčio. Ką turi, tą duoda. Neraginu jų smerkti. Liaudžiai reikia tiesiog rinktis kitus prioritetus, renkantis savo gyvenimo vedlius.

Vaikystėje daug laiko praleisdavau mamos bibliotekoje, Vidiškėse (Ignalinos r.). Biblioteka tuo metu buvo sename dvare, su įstabiomis graikiškojo korintinio stiliaus kolonomis. Nuo tada akivaizdžiai įsitikinau, kaip labai skiriasi paprastas statytojas ir tas, kurio širdis pripildyta dieviškos harmonijos pažinimo. Harmoninga širdis gali sukurti nuostabią architektūrą, gali parašyti kerinčias knygas. Argi širdis, pripildyta chaoso ir beraštystės, banalumo, pajėgi sutvarkyti jūsų, brangieji, gyvenimus??? Kodėl jūs tokie nereiklūs savo vadams ir dvasininkams? Kodėl nepaklausiat, kokias knygas jie perskaitė? Ar jie išvis ką skaitė... Senovės graikai atrodo mums kaip primityvūs senovės žmonės, nežinoję mobilių telefonų, bet jie sugebėdavo žvelgti į moters kūną negeidulingai! Iškaldavo moters nuogo kūno skulptūras, skleidžiančias didingiausią kosmoso harmonijos pojūtį! Šiandien „modernioji“, savimi besididžiuojanti karta tesugeba moterį pavaizduoti tik kaip „seksualią“, vadinasi, nieko harmoningo, nieko didingo, nieko ŠVENTO. Mūsų dabartinė kultūra yra nuopuolio kultūra. Mūsų protėviai paliko orientyrą – vardą „Šventas“, kad galutinai nepasiklystume šiame laike su masine pigių blizgučių pasiūla.

Aidas DOLOTOVAS