Praėjo pora metų, kai 2016 m. sausio 8-osios rytą, važiuodamas į Utenos spaustuvę, jau iš tolo pamačiau virš Kaltanėnų šviečiančią raudoną pašvaistę. Dažniausia tokios pašvaistės nieko gero nežada, nes įspėja apie galimą gaisrą. Nuojauta pasitvirtino. Privažiavęs pamačiau degančius Kaltanėnų kaimo bendruomenės namus. Kadangi lauke spigino šaltis, gaisrininkams suvaldyti ugnį buvo nelengva, bet didžioji dalis pastato buvo išsaugota.

Kodėl kilo gaisras? Oficiali tyrėjų išvada, kad gaisro priežastis – krosnių ir įrenginių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, manau, ir iki šiol nelabai kas tiki, bet tai, kas surašyta ant popieriaus ir pasirašyta rimtų ekspertų, yra oficialu, bet tos išvados sukėlė nemažai problemų su draudikais. Kadangi pastatas buvo renovuotas pagal „Leader“ programą, tai buvo ir pagal reikalavimus apdraustas, bet Vilniaus kurija (kadangi pastatas oficialiai jai priklauso) dar iki šiol teisiasi su draudimo bendrove. Kai prieš 2 metus po gaisro kalbėjausi su Kaltanėnų kaimo bendruomenės pirmininku Algirdu Breidoku, jis tada pasakė: „Gaisras nuniokojo mūsų bendruomenės pastatą, bet ne viltį.“ Pamenu, tada dar neatslūgus emocijoms Algirdas kalbėjo, kad vienu ar kitu atveju Kaltanėnų kaimo bendruomenė turės savo namus. Viltis yra viltis, o realybėje viskas dažnai apsiverčia aukštyn kojom, bet kai viltys ir svajonės ima pildytis, galima tik džiaugtis.

Per talką buvo išardytas gaisro nuniokotas pastatas. Viskas, kas dar gali būti ateityje panaudota, saugiai padėta. Po kurio laiko atsirado mediena, dar po kurio laiko mačiau, kaip ji pjaunama, džiovinama, o paskui akį džiugino jau ir pirmi padėti vainikai, o kai statybos buvo įpusėjusios, sutikęs Algirdą Breidoką paklausiau, gal galima pasišnekėti apie sėkmingai vykstančius atstatymo darbus. Tada jis atsakė: „Dar yra nemažai klaustukų, kai užbaigsime pirmą atstatymo etapą – tada.“

Ir štai, kai statybos darbai faktiškai baigti, kai beliko tik uždengti stogą, Algirdas sutiko pasišnekėti apie Kaltanėnų kaimo bendruomenės namų atstatymą, o mūsų pokalbis prasidėjo nuo klausimo, kuris sugrąžino į 2016-ųjų sausio 8-ąją.

- Algirdai, praėjo daugiau nei dveji metai nuo to lemtingo gaisro, kai sausio 8-ąją, spiginant 26 laipsnių šalčiui, degė Kaltanėnų kaimo bendruomenės namai. Ar prisimeni tos nakties rytą?

- Man apie gaisrą pranešė kažkur tarp antros-trečios valandos nakties. Nors praėjo jau dveji metai, nors jau stovi naujas pastatas, bet gaisras iš atminties niekados neišblėsta. Gyvenime teko pergyventi ne vieną gaisrą, ir jie lieka. O šis gaisras, kadangi sudegė visiems kaltanėniškiams brangus pastatas, dar giliau įsirėžė į atmintį. Tokių dalykų negali pamiršti. Džiaugiuosi, kad jau turime atstatytą pastatą ir pavasarį planuojame jį užbaigti. Faktiškai mes šį pastatą prikeliame gyvenimui antrą kartą. Sudegęs pastatas buvo statytas 1903 metais, ir kai pradėjome jo renovaciją, nebuvo nei langų, nei durų. Dabar turime išvis naują pastatą, kuris stovės ilgai ilgai. Matyt, tokia buvo Aukščiausiojo valia, kad reikėjo naujo pastato, kuris stovėtų dešimtmečius.

- Kai kalbėjomės po gaisro, tu sakei, kad pastatą atstatysit. Ar vėliau nekilo abejonių?

- Abejonių, žinoma, buvo visada, bet kaltanėniškių ir aplinkinių kaimų žmonių ryžtas neleido nuleisti rankų. Ir tai, kad naujas pastatas stovi – ne mano, o Kaltanėnų miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių nuopelnas. Prisidėjo ir išeiviai iš Kaltanėnų parapijos. Galiu drąsiai pasakyti, kad ši nelaimė sutelkė žmones. Per visuotinį susirinkimą buvo nutarta statyti tokį patį pastatą, koks buvo, tą ir padarėme. Mūsų auksarankiai meistrai net sūsparas sukirto tokias, kokios buvo.

- Kaltanėnų parapija turi senas tradicijas. Gal ir tai turėjo įtakos ryžtui?

- Galbūt. Dabartinė bažnyčia baigta statyti 1909 metais, bet ji stovi ant pamatų bažnyčios, kuri buvo pastatyta 17-to amžiaus viduryje. Šalia šventoriaus, pirmosios bažnyčios altoriaus vietoje, yra pastatytas paminklas, skirtas tos bažnyčios fundatorei. Kai Kaltanėnų palivarkas buvo atiduotas valdyti Narbutams, tai jie čia atsikvietė pranciškonų vienuolius, kurie kalnelyje ant Žeimenos kranto pasistatė vienuolyną, o vienuolyno vietoje vėliau ir bažnyčia atsirado. Galbūt čia ir slypi paslaptis, kad ekstremaliomis situacijomis Kaltanėnų parapijos žmonės susivienija. Taip buvo ir šį kartą.

- O koks tolimesnis draudimo pinigų likimas?

- Kadangi sudegęs pastatas juridiškai priklauso Kaltanėnų parapijai, o tiksliau – parapijų turto valdytojai Vilniaus kurijai, tai jos juristai ir sprendžia teisminius ginčus su BTA dėl draudimo išmokų dydžio.

- Kaip ryžotės neturėdami pinigų pradėti statybas?

- Viskas labai paprasta. Bendruomenės nariai pasakė: „Reikia šitų namų“, ir pasiraitoję rankoves ėmėmės darbo. Kas davė pušį, kas dešimt pušų, kas padėjo atvežti, kas atvežė gaterį – ir taip po truputį pastatėme naują pastatą. Žinoma, darbų dar daug, bet kai stovi naujas „kaip zvanas“ sienos, kai belieka tik stogą uždengti ir imtis vidaus įrengimo darbų, nepaisant to, kaip susiklostys situacija su draudimo pinigais, aš esu tikras, kad Kaltanėnų bendruomenės namai greitai vėl atvers duris. Praėjus dvejiems metams po gaisro statybos darbai yra baigti, o tai buvo pats svarbiausias etapas atstatymo, o tikriau, naujo pastato statybos, procese, - sako mano pašnekovas, Kaltanėnų bendruomenės pirmininkas Algirdas Breidokas, su kuriuo kiek vėliau važiuojame prie atstatyto pastato. Įėjęs į vidų pajuntu žodžiais nenusakomą šviežio medžio kvapą. Kalbėdamas apie dar laukiančius darbus, Algirdas pasidžiaugia puikiu bendradarbiavimu su Kaltanėnų parapijos administratoriumi Marijan Apriško, nes to bendradarbiavimo reikia. Tik ranka rankon dirbant galima pasiekti tikslą, o galutinis tikslas – pilnai įrengti, veikiantys Kaltanėnų bendruomenės namai.

Algis JAKŠTAS