Jau greitai 28 metai, kaip gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Per tą laiką visos valdžios kalbėjo apie provincijos gaivinimą, bet viskas buvo daroma, kad provincija palengva merdėdama išnyktų. Taip iki minimumo susitraukė VMI, Sodros, Darbo biržos skyriai, nebeliko savarankiškų policijos komisariatų, prokuratūros, teismų, o nuo 2018 m. sausio vidurio iš registro duomenų buvo ištrintos ir miškų urėdijos. Kaip vadinsis likę padaliniai, ten, kur liko? Galime pasidžiaugti, kad Švenčionėliuose bent kol kas liko, tik kol kas neaišku, kaip tai, kas liko vadinti, nes žodžio „urėdija“ reformatoriai kaip velnias kryžiaus bijo. Džiaugiuosi, kad paskutinę darbo dieną kelias minutes pokalbiui rado virš 15 metų Švenčionėlių miškų urėdijai vadovavęs urėdas Nauris Jotautas.

- Ar pavyko įgyvendinti tuos planus, kuriuos sau kėlėte prieš 15 metų ateidamas vadovauti Švenčionėlių urėdijai?– klausiu gerb. Naurio Jotauto.

- Neturėjau kažkokių grandiozinių planų, arba kaip dabar skambiai mėgstama sakyti – vizijų. Buvo noras šioje senas tradicijas turinčioje urėdijoje tęsti pradėtus darbus, norėjosi modernizuoti įmonę, gamybą... Tai jau vyko, ir reikėjo optimizuoti veiklą, ieškoti sričių, kur išlaidos buvo ne visai adekvačios. Visada turi būti balansas tarp pajamų ir išlaidų. Gal kartais pinigai išleidžiami ne ten, kur būtina. Taip atsisakėme statybininkų, miško kirtėjų brigadų. Tą puikiausiai galėjo padaryti rangovai. Norėjosi neatsilikti nuo kitų urėdijų, reikėjo pasistengti eiti koja kojon su pažanga, su inovacijom. Taip po truputį kasmet ir dėliojosi darbai. Aš ne iš tų žmonių, kurie atėję vadovauti puola daryti revoliucijas. Ką daryti, kaip, tarėmės visas kolektyvas, ir negaliu aš visų laurų prisiimti sau. Diskusijose ir gimsta geriausi sprendimai. Ateinant į urėdo pareigas buvo ir iš vadovybės nubrėžtos gairės, ką reikia keisti. Tą ir darėm. Galiu pasidžiaugti, kad Švenčionėlių miškų urėdija dirbo pelningai, o tam įtakos turėjo ir modernizavimas. Su ištiesta ranka prašyti paramos nestovėjom. Visada buvom stabiliai ir pelningai dirbanti įmonė. Kadangi kruopščiai susiplanuodavome, tai visi metinės veiklos planai buvo įvykdomi.

- Ar visa modernizacija, pertvarka turėjo įtakos tam, kad vykdant miškų pertvarkos reformą ilgam - trumpam Švenčionėliuose padalinys išliks?

- Švenčionėlių urėdija, dabar jau buvusi, unikali tuo, kad jinai Valstybinių miškų plotu didžiausia šalyje ir dabar siekia per 43 tūkstančius hektarų, kasmet prijungiant rezervinius miškus vis plečiasi, tad ateityje tikrai bus 45 tūkstančiai. Rezerviniai miškai – tai buvę kolūkių ir tarybinių ūkių miškai, taip pat privatizavimui skirti miškai, bet kadangi dabar privatizavimas eina į pabaigą, tai laisvi likę miškai perduodami valdyti urėdijoms. Iš to ir didėja urėdijų valdomų valstybinių miškų plotai.

- Nauri, kodėl pats pasirinkai miškininko profesiją?

- Augau kaimo vietovėje Vilkaviškio rajone, tarp ežero ir upės, ir dar čia pat miškelis. Nuostabios vietos, nuostabi gamta, matyt, ir turėjo įtakos pasirenkant miškininko profesiją. Aš nesu miesto žmogus ir kol kas neįsivaizduoju savęs gyvenančio mieste, kaip liaudis sako, ant bruko. Miškininku dirbu jau beveik 25 metus ir virš 15 iš jų dirbau Švenčionėlių miškų urėdijoje urėdu. Čia įgijau neįkainojamos patirties, nes Švenčionėlių miškų urėdijos kolektyvas – tikri profesionalai, žmonės, mylintys ir tausojantys mišką. Ko gero, kitaip ir būti negali.

- Koks jausmas atsisveikinant su Švenčionėlių miškų urėdija?

- Manau, ką buvo galima padaryti vadovaujant šiai urėdijai, realizuota. Ir tai džiugina. Kad ir paskutinis mūsų projektas – biokuro gamyba. Tik trims urėdijoms buvo leista su savo technika gaminti biokurą ir prekiauti Baltpool‘o biržoje. Tai geras projektas, kuris leido mums parduoti jau gatavą produktą. Svarbu buvo surasti ir žmones, kuriuos dabar surasti nėra lengva. Atsisveikinu su šia įstaiga, šiuo kolektyvu absoliučiai ramiai. Gal žmogui ir užtenka 15 metų vadovauti tam pačiam kolektyvui. Minčių apie darbo pokyčius kartais kildavo ir anksčiau, bet susiklostė tokia situacija, kad darbą teks keisti dėl reformų, o kas toliau, parodys laikas. Žinoma, norėčiau dirbti darbą, susijusį su mišku, gamta, nes aš be galo myliu mišką, gamtą, o apie Švenčionėlių miškų urėdijos kolektyvą, žmones, su kurių dauguma petys į petį dirbome 15 metų, galiu pasakyti, kad žmonės bet kurioje organizacijoje yra pagrindas, stuburas. Kuo jie profesionalesni, geriau motyvuojami, nuo to priklauso įmonės užsibrėžtų tikslų įgyvendinimas. Aš žaviuosi Švenčionėlių urėdijos kolektyvu. Tai puikus kolektyvas. Man atėjus nekilo problemų, kad reikia kažką kardinaliai keisti. Miškininkai yra entuziastai, savotiški romantikai. Ir kai pradedi dirbti šį darbą, pajunti, kad miškininko darbas, kaip jaunimas sako, veža. Būdamas miške, kitoks būti negali. Dar kartą pakartosiu, atėjęs čia radau ir dabar palieku puikų kolektyvą, o aš ieškosiu naujo darbo, nes ilgai ilsėtis negali, kai gauni vieno mėnesio išeitinę kompensaciją. Konkrečiai nesu nieko nusprendęs. Laikas parodys, kur ir ką dirbsiu, - atsisveikindamas sako buvęs Švenčionėlių miškų urėdas Nauris Jotautas ir nuskuba sudėti paskutinių parašų, o aš išeidamas prisimenu ne kartą vykusius mūsų pokalbius, kurių pirmas buvo prieš 15 metų, Nauriui Jotautui gavus paskyrimą į Švenčionėlių miškų urėdiją, ir tikiu, kad jaunas, iniciatyvus žmogus ras savo vietą Lietuvoje siaučiančiam pertvarkų vandenyne.

Algis JAKŠTAS