Sakoma: jei nori pamatyti tikrąjį žmonių veidą, miniai pasiūlyk trupinį; jie tikrai dėl jo susipeš, susigrums ir vieni kitiems padarys daug žalos.

O kaip ten su paukščiais? Štai properšoje susispaudusioms antims pametu saują batono gabalėlių - stvarsto kas sau, nesistumdo ir nesipyksta. Gal žmonės neteisūs?

Paimu ir švysteliu visą riekę - baltą, viliojančią. Štai ko reikėjo! Užverda nematyta kova, laimingąjį, į kurio snapą pataikiau mesdamas batoną, apspinta jo gentainiai, baudžiasi atimti lesalą, tampo už sparnų ir uodegos. Riekė sutrupa ir pradingsta snapuose, įsivyrauja ramybė ir taika.

Kol stebiuosi paukščių elgesiu, pamatau netoliese ant kranto ramiai tupinčią antelę. Ji pakreipus galvą spokso į mane ir visai nelaukia lesalo. Kodėl?

- Na jau ne... - ji papurto galvą. - Kad dėl kokio trupinio būčiau kitų tampoma? Man ir taip gerai.

Selemonas PALTANAVIČIUS